11/06/2026
Prieš du mėnesius pirmą kartą atsisėdau ant žirgo.
Visą vaikystę jų labai bijojau. Net prisimenu dieną, kai su pusseserės klase vykome į žirgyną. Visi išbandė jodinėjimą, o aš likau vienintelė, kuri taip ir neišdrįso užlipti ant žirgo.
Ilgą laiką nesupratau, kodėl ši baimė tokia stipri.
Šiemet, per savo gimtadienį, suvokiau, kad atėjo laikas su ja susitikti. Juk žirgo metai! Priėmiau sprendimą ir paskyriau sau terminą.
Ir štai vieną saulėtą pavasario dieną užlipau ant žirgo.
Tik vėliau supratau, kad galbūt bijojau ne paties žirgo.
Bijojau jo galios.
Bijojau, kad jei jis nuspręs bėgti, aš jo nesuvaldysiu. Kad jei jis mane numes, nieko negalėsiu padaryti.
Kol jodinėjome, mane lydėjusi moteris pasidalino savo patirtimi. Ji jodinėja nuo vaikystės ir sakė, kad nuo žirgo yra kritusi ne kartą. Ji apie tai kalbėjo taip ramiai, tarsi tai būtų natūrali kelio dalis.
Pamenu, kaip tuo metu pagalvojau: kas man atrodo baisu ir pavojinga, kitam žmogui yra tiesiog natūrali kelio dalis.
Ir tada atėjo dar viena mintis.
Galbūt gyvenime mus dažnai stabdo ne pati patirtis, o baimė nukristi. Suklysti. Nepasisekti. Prarasti kontrolę. Pasijusti nepatogiai.
Kartais taip saugomės galimo kritimo, kad net neužlipame ant savo „žirgo“.
O juk kritimas yra gyvenimo dalis. Kažkas, ką galime atlaikyti, iš ko galime mokytis ir po ko galime atsikelti.
Tačiau supratau, kad mano atveju buvo dar kai kas.
Bijojau ne tik nukristi.
Bijojau susitikti su tokia didele galia, su ta, kurią pati jaučiu savyje ir jos bijau.
Žirgas man yra laukinės galios simbolis. Tokios, kurios neįmanoma visiškai sukontroliuoti, tik išmokti ja pasitikėti ir leisti jai judėti.
Ir tos, kuri gali mus nuvesti ten, kur dar niekada nebuvome.
Dalinuosi šia istorija ne todėl, kad noriu pasigirti savo drąsa.
Dalinuosi todėl, kad žinau, kiek daug gyvenimo kartais lieka už baimės ribos.
Ir smalsu paklausti tavęs:
Kas yra tavo „žirgas“, ant kurio vis dar nedrįsti užlipti?
