19/09/2026
Sutikom 86-erių Janiną.
Sidabrinę galvą skarele apsivijusi moterytė greitakalbe bėrė istorijas. Kad čia gimė ir užaugo. Kad po krikšto krikštatėviai jai pasodino ąžuoliuką. Kad šis medžių karalius, per ilgus metus išaugęs į galingą ąžuolą, kartą apsaugojo jos trobą nuo dangaus siųstų žaibų – paaukodamas tik kelias aukščiausias savo šakas.
Pasakodama senolė vis grįždavo ten, į praeitį, kur prie plataus kamieno prisėdusi kalbėdavosi su savo medžių karaliumi. Kur jausdavusi jo gyvybinę galią. Kur, rankomis apsivijusi storą kamieną, prašydavusi ilgo ir sveiko gyvenimo...
„Sveikatos jums, mergaitės. Giminės mane jau nukvakusia laiko, o jūs tikrai patikėjot?“ – skubėdama viską išpasakoti, patirties vagotu veidu švytėjo senolė.
Patikėjom. Ir tikrai ne iš mandagumo, o kažkaip visai iš širdies. Tarsi ta sena, nematoma gija tarp močiutės ir jos ąžuolo būtų trumpam palietusi ir mus. Tarsi gyvybė, tiek metų tekėjusi tarp senolės ir medžių karaliaus, būtų atradusi dar vieną vagą tekėti...
O močiutėlė pati mus užkalbino. Tos kelios minutės pakelėje, seno ąžuolo istorijos ir keistas jausmas, kad galbūt susitikome ne atsitiktinai.
Gal mus užkalbino visai ne Janina?
Gal jos ąžuolas?
Gal ne viską, kuo tikime, galima išmatuoti.
Bet kuo tikime, taip ir yra.
❤