04/09/2026
Toliau vartome Sveikatos centro istorijos puslapius. Turbūt nedaug kas žino, kad mūsų įstaigos dabartinių pastatų bei šiais metais minimo 50 metų jubiliejaus galėjo ir nebūti. Apie tai papasakojo ilgametė medicinos seserų vadovė Nijolė Dalangauskienė.
Vyskupijoje įkurta ligoninė buvo jos pirmoji darbovietė. „Esu kilusi iš Rokiškio krašto, o baigiau tada vadinamą felčerių mokyklą Kaune. Turėjau pasiūlymų dirbti Kauno klinikose, bet norėjau gyventi ir dirbti kaime. 1957 m. paskyrimą gavau į Žaslius. Pamenu, atvykau traukiniu ir ėjau iki ambulatorijos (dabar – Sveikatos centro Žaslių pirminės sveikatos priežiūros filialas) tris kilometrus. O ten man pasakė, kad viską sprendžia Kaišiadorių ligoninės vyriausiasis gydytojas ir reikia kalbėtis su juo. Tada dar 6 kilometrus nuėjau iki Kaišiadorių, – šypsosi N. Dalangauskienė. – Tuometinis ligoninės vadovas Eugenijus Beriozovas man iškart pasakė: „Būsi seselė, asistuosi man operacinėje.“
Pašnekovė prisimena, kad jos darbo pradžioje, kai dar nebuvo medicinos seserų vadove, tuometinis Sovietų Sąjungos sveikatos apsaugos ministras, apsilankęs rajone, pasakė, kad išvis nėra reikalo turėti ligoninės Kaišiadoryse. Mat jis palygino Lietuvą su Rusijos platybėmis ir teigė, kad visi galės važinėti į Kauną arba Vilnių.
„Vietos valdžia ir ligoninės vadovai kovojo, kad taip neįvyktų. Kai Vilniuje buvo organizuojama respublikos medikų konferencija, kurioje turėjo dalyvauti ir respublikos valdžia, ligoninės vadovas ir rajono valdžios atstovai Mykolas Gudžius ir Jadvyga Greičiuvienė pasiūlė man iškelti šį įstaigos išsaugojimo klausimą – buvo nuspręsta, kad eilinės seselės žodis nuskambės stipriau, todėl man parengė kalbą. Tada, būdama 18 metų, labai bijojau, vis dėlto, kai atėjau į tribūną, kalbėjau tvirtai. Pamenu, respublikos vadovas Antanas Sniečkus prezidiume vis vartė laikraštį, o man kalbant sukluso, užvertė tą laikraštį ir paklausė: kas čia šneka? Nuo tada reikalai pajudėjo ir galėjome planuoti naujos ligoninės statybas, daug padėjo respublikos sveikatos reikalų ministras Kleiza.“
Vėliau, kai ligoninės vadovu tapo Vladas Simonaitis, drąsiai ir organizuotai dirbusiai N. Dalangauskienei buvo pasiūlyta vadovauti visos įstaigos medicinos seserims. „Nenorėjau šių pareigų, bet V. Simonaitis pusiau juokais pasakė: „Iškovojai ligoninę, tai dabar turi būti ir vyriausioji.“ Buvau griežta vadovė, bet, manau, kartu ir teisinga – viską sakiau tiesiai šviesiai. Ir ne tik seserims, bet ir ligoninės vadovams.“
N. Dalangauskienė pasakojo, kad įrengiant naują ligoninę į talkas ėjo visas ligoninės kolektyvas. Reikėjo sutvarkyti patalpas, pasirūpinti inventoriumi, jo atvežimu.
„Prie to daug prisidėjo vyresniosios seserys: šviesaus atminimo Stasė Maižikienė iš Vidaus ligų skyriaus ir Danutė Gruodienė iš Vaikų skyriaus, Aldona Burbienė iš Akušerinio skyriaus, Alfreda Steponavičienė iš Chirurginio skyriaus, Ona Grigonienė iš Traumatologinio skyriaus, Albina Kepežinskienė iš operacinės. Svarbų indėlį įnešė ir ūkio reikalų vedėjas Liudvikas Čižas bei ūkvedė Janina Palovenienė. Ir dabar veši penkios jos sodintos eglės tarp ligoninės ir poliklinikos“, – pasakojo N. Dalangauskienė.
