Gamtos Žmogaus Erdvė/Rasa Kvietkauskaitė

20/08/2026

mini pauzė
pastebėk savo kvėpavimą ✨

20/08/2026

"Žmogus vienu metu ir būna, ir esti, jis tuo pat metu yra ir daiktiškumas, ir sąmoningumas. Žmogus yra būtybė-esybė. Kūnas ỹra, o siela yrà. Kūnas ỹra ir suỹra, o siela yrà ir yrà. Tuo ir skiriasi buvimas nuo esėjimo.

Žmogaus dvilypumą Sokratas apibūdino taip: žmogus labai keistas: jis žino, kas gerai, bet daro blogai. Priežastis slypi dvigubame žmogaus buvime: kaip amžinai esanti esybė, žmogus žino, kas yra gerai, bet kaip laikina, nesąmoninga būtybė, jis daro tai, kas blogai.

Esimas, esėjimas reiškia buvimą dvasiniame pasaulyje arba savo viduje. Tai buvimas, kur nėra nei erdvės, nei laiko, nei pastovių pavidalų. Jis iš esmės skiriasi nuo gyvenimo žemėje – nenuostabu, kad es(ėj)imą primiršome ar visai pamiršome. Ši būsena tokia neįprasta, kad dažnai laikoma nebūtimi.

Buvimas – tai gyvenimas pastovių, nors laikinų pavidalų pasaulyje. Būdami gyvename fiziniame pasaulyje ir užimame tam tikrą erdvę ir paklūstame laikui bei nepastovumui. Akmuo, medis, gyvis, žmogus būna.

Esamajame laike įmanoma tik esėti, o būti galima praeityje ir ateityje.

Kas ilgiau parymojo prie veiksmažodžių būti ir esėti, tas jaučia skirtumą tarp posakių: aš esu ir aš būnu. Kas ėjo savęs pažinimo keliu arba žino, kad Esu yra Dievo vardas, tam lengviau bus suvokti, kad minėti du skirtingi veiksmažodžiai – būti ir esėti – reiškia skirtingą buvimą. Kai kalbama apie Dievo valią, sakoma: Teesie Tavo valia.

Pamiršus ar praradus veiksmažodį esėti, būtis praranda gelmę ir tampa plokščia. O kuomet veiksmažodis būti tampa tik pagalbiniu, buvimas vis labiau virsta turėjimu. "

Straipsnyje svarstoma, ką lietuvių kalbos veiksmažodžiai „esėti“ ir „būti“ gali atskleisti apie žmogaus, sąmonės ir būties prigimtį.

01/08/2026

Vakar mano miela draugė pakvietė aplankyti paveikslų galeriją, nežinojau nei kokia paroda, nei apie ką, iš pirmo žvilgsnio visiškai ne mano stilius, bet nuotaika atvira, nusiteikimas, "o kodėl gi ne" ir išmiegojus atėjo suvokimas, priminė:

"pažinti save ne per tai, ką žinau apie save, o per tai, kas iš tiesų esu."

Tai drąsa paleisti poreikį žinoti, viską suprasti ir tapti pažeidžiamu. Sąmoningas susilaikymas nuo burbėjimo ir nėrimas atvirai, nuoširdžiai, paprastai patirti, kitas žmogus yra beribis kosmosas, toks kaip ir aš ir kito žmogaus pomėgiai, kur jis gilinasi, kur patiria džiaugsmą yra visada galimybė pažinti save per atvirumą ir naujumą kitam.

Man atrodo daug įdomiau ne ieškoti skirtumų ir nuolat vertinti, o ieškoti sąlyčio taškų priešingybių vienybėje, stebėti, pasitikėti vedimu, net tada kai protas dar neturi atsakymų.

Viskam savas laikas, kantrybė ir mokėjimas laukti nepraleidžiant ir pilnai išgyvenant dabartį, man tai geresnis būdas gyventi. Tas būdas vadinasi nežinoti ir pasitikėti, kad gyvenimas kiekvienam yra paruošęs daug daugiau, nei mes galime žinoti ir numanyti.

Ypatingai tada, kai labiausiai bijai, kai atrodo praradai save ir nieko nesupranti, nieko nežinai, kai nieko nejauti ir atrodo visas pasaulis nusisuko. Pasitikiu, nes pasitikiu!

Proto ir širdies atvirumo, plačiai pasauliui atmerktų akių, vaikiško nuoširdumo ir nusiteikimo "įdomu, kokia netikėta sėkmė manęs laukia šiandien?"

Mūsų foto iš parodos

01/08/2026

serbentynės 🙂

20/07/2026

Dar vienas gražus patvirtinimas 🙏
gamta ir miško terapija yra erdvė,

kur skirtingi, prieštaringus jausmus patiriantys, nieko apie vieni kitus nežinantys žmonės gali būti saugiai drauge,

kur nereikia savęs paaiškinti, kur nereikia teisintis,

kur net nenori įrodinėti,

kur nereikia nei duoti, nei gauti,

kur draugystėje tarp medžių, augalų, kitų miško būtybių ir unikalių energijų nutinka atsakymai, aiškumas, natūraliai, lengvai ir paprastai,

kur gera būti savimi, kur gal net nežinai, ką reiškia tas savimi, bet ČIA, gamtoje, tyloje kviečia pasirodyti Tave tikrą, toks koks esi dabarties akimirkoje, tokio Tavęs ir reikia. Ir tą akimirką, gal labai nedrąsiai, gal tik pirštų galiukais, bet kai žengi patirti save tikrą, JAUTI savo jausmus, Tu jau tarnauji pasauliui savo tikrumu, juk esame visi sujungti, energija teka į bendrą Sąmonę ir vyksta pokytis 🍃

09/07/2026

labai mėgstu gaminti ir skania kasdienybe pasidalinsiu šioje erdvėje su jumis, tikėtina vis kažką įdėsiu 🥰

06/07/2026

esu, esu, esu..
širdies vedimu atsitraukusi kaifuoju paprastumu, lėtumu ir malonumu.

Siunčiu šią mielą širdies žinutę ir Tau ❤

grįšiu, grįšiu, grįšiu pasidalinti su Tavimi:
sekti savo širdimi, sekti savo vedimu, atsisakyti kovos su savimi, nustoti save ignoruoti, kiekvieną akimirką rinktis mylėti, tai kas yra Tavo realybėje, kad ir kaip išprotėjusiai tai skamba! Kaip gamta kiekvieną rytą renkasi taiką su gyvenimu. Gamta yra Dievuje ir Dievas yra gamtoje.. Todėl ji tokia graži ir įkvepianti!
Kiekvieną kartą, į ką žiūri, ko klausai, kokiomis mintimis veiki, kuri savo realybę, kurią ir matai, jos Tau niekas nesukuria, Tu tai sukuri pats nuolat kovodamas ne su pasauliu, nors taip atrodyti gali, bet kovodamas su pačiu savimi, o tai reiškia kovodamas su Dievu ir jo valia.

Ir Geroji Naujiena, kad Tu visada gali perkurti, kiekviena akimirka yra nauja galimybė, praeities nesugrąžinsi, ateities nežinai, bet dabar Tu visada gali pradėti iš NAUJO pasitikėti, kad Tavimi visada rūpinasi, esi mylimas ir svarbus, todėl esi ten, kur ir turi būti, vyksta, tai kas turi vykti, žinai tiek, kiek dabar turi žinoti. Dabar Tu kvėpuoji ir dabar yra GYVA ❤

24/06/2026

Rugiagėlė. Mano šios vasaros gėlė.

Gėlyne prisisėjo iš pernai, tokios gležnos, kruopščiai išravėjau, tada jos sužydo, gėriuosi, skinu, merkiu.
O per Rasas Kernavėje buvo tarsi man nupintas visas rugiagėlių vainikas!
Mugėje renkuosi sūrį, o pievelėje tolėliau pina moteris šį vainiką, mano akys krypte krypsta, sakau kaip gražu, ir netrukus jis papuošė mano galvą 🙂 tada atėjo mintis, kaip čia, juk reikia pačiai nusipinti, dar vėliau girdėjau kaip žmonės kalbasi, pirkti nesąmonė, o aš sėdžiu ir galvoju, nėra reikia, reikia taip, kaip tau dabarties akimirkoje jaučiasi lengvai ir džiaugsmingai. Su lengvumu! O ir pati rugiagėlė apie tai, pasidomėjau, kokia reikšmė rugiagėlės, žmonės nuo senų laikų viskam suteikia reikšmes, pavadinimus. Tai pasirodo rugiagėlė simbolizuoja:

🌸🐦‍🔥 ištikimybę, pasitikėjimą, pastovumą, gerovę, nuoširdumą, laisvę būti savimi ir viltį;

🌸🐦‍🔥 tai taip pat sėkmės ir finansinės gerovės simbolis;

🌸🐦‍🔥 meilė ir švelnumas: Lietuvių liaudies tradicijoje ir floristikoje šios gėlės siejamos su tyra meile, trapumu ir subtilumu.

Už laisvę būti savimi, draugai! 🐦‍🔥

11/06/2026

"...artėdami prie gamtos, mes nejučiom tampame vaikais: siela nusimeta visa, ką yra įgijusi, ir pasidaro vėl tokia, kokia buvo kažkada ir tikriausiai vėl bus kada nors." - Michailas Lermontovas "Mūsų laikų herojus"
🙏🙌🙏
Užmerki akis ir per širdį, laikydamas šilumą savo širdyje pajausk!: kas man yra tas mano lengvumas, tas mano nuoširdumas, tyrumas, laisvė, gerumas, erdvumas, tas mano džiaugsmas, meilė, tai kas buvo gera gera, kai buvau vaikas, kas užpildo širdį džiaugsmu, kai atrodo net virpa ir išnyksta visas pasaulis, lieki Tu, ši akimirka ir Tavo kūnas palaimoje. Žinok, tai Tu, tas, kuris buvo, yra ir bus, tas, nuo kurio galimai bėgi, smerki, kurį nuolat tobuli ir keiti, tas tikras, kurio nerodai, bet būtent kurio ir reikia Tau pačiam ir pasauliui. Didžiausias pokytis įvyksta, kai nustojame save keisti.

10/06/2026

šiandien savo mylimam parke ilgokai stovėjau prigludusi prie liepos, po kurio laiko atsišliejau ir tiesiog nuėjau, tuo pat metu atėjo suvokimas..juk nepadėkojau. Mokausi, paprastai ir nuoširdžiai padėkoti, nebūtinai žodžiais, svarbiau, viduje.
Suvokimas, kad nieko nėra atsitiktinio gyvenime, viskas yra labai tikslinga, turi savo vietą ir laiką, nėra nieko savaime suprantamo, viskas yra dovana, kartūs, ar saldūs dalykai, yra dovana, kad žmonės šalia vertingi tik savo buvimu, ir, kad jų buvimas nėra amžinas, bet jeigu yra, reikalingas, kad nėra rytojaus, yra šiandien, yra dabar, kad kiekvieną akimirką turime pasirinkimą rinktis gyvenimą, ar mirtį ir kad tas pasirinkimas ne mums priklauso, taip, labai sureikšminame savo valią, "pagal mane" ir taip nenorime girdėti savo sielos, kurios vedimas labai retai sutampa su norais, kuriuos susirenkame iš pasaulio, kuriuos dažnai lydi tikslas dominuoti, konkuruoti, nugalėti, įrodyti.. bet tik sielos norai veda į vidinę ramybę ir pilnatvę, kas vadinama džiaugsmu, į taiką su savimi ir aplinka, kas vadinama ramybe. Sielos norai pasimato, kai nemaištaujame, tam kas vyksta su mumis, mūsų gyvenimu, ką kiekvieną dieną renkamės, tai tikėti, arba ne, kad viskas yra taip, kaip turi būti, kaip negalime įsakyti širdžiai plakti, kvėpavimui tekėti, todėl kvaila nuolat maištauti, kad ne taip čia vyksta, vis tiek, jeugu turės, tai ir vyks. Todėl ir lieka padėkoti už viską ir tas dėkojimas savaime perkeis, nes tai taika su To valia, kuris plaka mano širdį ir turi aiškų planą mano gyvenimui. Tada ir baimių mažėja, daugiau laisvės, mažiau svorio.