Dailės terapija su Irena Baltiejiene

19/05/2026

Pyktis dažnai turi prastą reputaciją – jis siejamas su konfliktais, skaudinimu ar griaunančiais impulsais. Tačiau dailės terapijoje vis dažniau matome kitą jo pusę: pyktis gali tapti energija pokyčiui, ribų nustatymui ir judėjimui pirmyn.

Dailės terapijos sesijoje tyrinėjome šia tema išsakytus žodžius, pykčio spalvas, formas. Piešiniai liudijo, jog pykstama iki pamėlynavimo, iki paraudonavimo, iš nevilties, užgulus atsakomybėms. Kalbėjome apie pykčio užtaisus, geliantį lyg vapsva pyktį, bambėjimą. Atsivėrė ir nutylėtas, neišsakytas, užkonservuotas pyktis, kuris ilgainiui virsta kūno įtampa ar psichosomatiniais simptomais.

Ieškojome naujų būdų, kaip šią stiprią emociją reguliuoti ir panaudoti ne griovimui, o savęs stiprinimui. Svarbiausia – pyktis buvo ne slopinamas, o įžodintas ir priimtas. Ir tada įvyko gražus virsmas – „sprogstantis pyktis“ grupėje virto užkrečiančiu juoku. Sprogo!.. Nuo šio sprogimo vienos dalyvės nuovargis virto energijos antplūdžiu.

Kartais pyktis nėra priešas. Kartais jis – ženklas, kad mums kažko per daug, per skaudu arba per ilgai tylėta. O kai išmokstame jį išgirsti, pyktis gali tapti ne griovėju, o jėga pokyčiui.

Irenos Baltiejienės piešiniai.
Iš pykčio kelionės,- ne gesinti jį, o įsivardinti.
@

04/05/2026

Bus naujų žvilgsnių.
Kiekvienas jų vėl užbaigs mūsų paveikslus❤️

29/04/2026

Mūsų mylima vėliavnešė❤️ Džiaugiamės❤️

Džiaugsmingos naujienos iš „TerapiArta“ draugijos! 🎊

Su dideliu pasididžiavimu pranešame, kad 2026 m. balandžio 27 d. įvykusio visuotinio metinio draugijos narių susirinkimo metu Aušra Sebeikaitė buvo perrinkta „TerapiArta“ draugijos pirmininke dar ketverių metų kadencijai. Šis sprendimas – tai bendruomenės pasitikėjimo ir pripažinimo ženklas už jos nuoseklų darbą bei lyderystę puoselėjant dailės terapijos sritį.

Aušros vadovaujama „TerapiArta“ draugija nuolat siekia plėtoti tarptautinius akademinius ryšius, bendradarbiauti su dailės terapiją plėtojančiomis organizacijomis Lietuvoje ir užsienyje, koordinuoti draugijos narių veiklą ir atstovauti jų interesus. Draugijos vizija išlieka aiški – siekti, kad dailės terapija būtų visiems pasiekiama sveikatinimo paslauga, kurioje gali dalyvauti kiekvienas, nepaisant amžiaus, sveikatos būklės ar vizualinės raiškos gebėjimų.

Linkime Aušrai Sebeikaitei ir visai „TerapiArta“ komandai didžiausios sėkmės toliau įgyvendinant šią prasmingą misiją ir siekiant dar didesnių aukštumų dailės terapijos srityje! 🌟🎉🎨

26/04/2026

Kartais gyvenimas atsiskleidžia lyg kruopščiai sudėliotas meniu — su skoniais, kurių pats nepasirenki, bet kuriuos vis tiek turi paragauti.

Į dailės terapijos stovyklą Ispanijoje išvykau po sudėtingo gyvenimo etapo. Laiko, kai reikėjo būti šalia artimo žmogaus jo ligos kelyje. Ir laiko, kai teko jį paleisti. Buvau pervargusi. Ėjau lyg kareivis — dariau, ką reikėjo padaryti, laikiau, išbuvau.

Ši kelionė man tapo tarsi kelių patiekalų meniu.

Pirmasis — stovykla.
Intensyvus, sodrus, iki kaulų smegenų paliečiantis dailės terapijos skonis. Sesijas vedė mano buvusi LSMU dėstytoja, psichologė - psichoterapeutė Justina Gervytė - Čechanovičė, kurią įsimylėjau 🙂 Stebėjau savo pirmąjį ir paskutinį piešinį — matosi ryškus pokytis. Nuo užsisukimo savyje iki buvimo tarp kitų. Nuo susireikšminimo iki judėjimo kartu — lyg darniai veikiantis laikrodžio mechanizmas.
Šiame procese labai svarbus buvo ir saugumas — jį kūrė rūpestingoji Justina Valantinė, kurios tylus, bet atidus buvimas, organizaciniai stovyklos reikalai, leido atsipalaiduoti ir pasitikėti procesu. O vienų jos paruoštų pusryčių ataskonį tebejaučiu net dabar🙂

Antrasis — susitikimas.
Švelnumo ir ištakų skonis. Susitikimas su mano krikšto mama Rūta Stenbeck. Kai mane krikštijo, jai buvo tik 11, o krikštatėviui — 13. Jie vos išlaikė mane ant rankų - taip pasakojo mano tėveliai. Šis nutikimas manyje visada buvo jautrus — apie trapumą, apie pradžią, apie tai, kaip ryšiai mus laiko net tada, kai patys dar tik mokosi laikyti.
Susitikus Ispanijoje kalbėjome beveik vienu metu, juokėmės, džiaugėmės — lyg grįžus į kažką labai tikro, artimo ir nepraeinančio.

Trečiasis — Alikantė su Vida.
Po stovyklos tęsėme buvimą Ispanijoje kartu su kolege ir drauge Vida. Tai buvo laikas, kuriame mūsų ryšys įgavo dar daugiau sodrumo. Kelionė mus patikrino — per nuovargį, per skirtingus ritmus, per buvimą šalia be kaukių. Ir būtent ten atsiskleidė bendrystė — tikra, gyva, ne visada patogi, bet labai reikalinga.
Tarp saulės, jūros, ilgų pasivaikščiojimų ir pokalbių gimė ne tik planai, bet ir gilesnis supratimas apie buvimą kartu - kelionės leidžia ,,pasitikrinti".

Grįžtu, kaip Justina sako, ,,nusinulinusi", su jausmu, kad viduje atsirado daugiau vietos. Vietos kvėpavimui, ryšiui, tylai. Ir tam švelniam, bet labai tvirtam žinojimui, jog viskas praeina❤️
@

13/04/2026

Kylam!
Į Ispaniją!
Į dailės terapijos stovyklą su Kauno Psichiatrų Psichologų Klubas❤️

05/04/2026

Jėzus, nugalėjęs tamsą prisikėlė! Aleliuja!

Tegul šis Šv. Velykų rytas švelniai paliečia Jūsų vidinę erdvę. Kaip Turino drobulė tyliai liudija Jėzaus kančią ir Prisikėlimą, taip ir mūsų vidinė drobė saugo visus jausmus – leiskime jiems skleistis ir virsti kūryba.

Tegul širdyse auga viltis, šviesa ir ramybė.
Širdingai apkabinu kiekvieną iš Jūsų ❤️
@

26/03/2026

Beveik vienu metu užbaigiau dailės terapijos sesijų ciklą projekte KOPA – su trimis grupėmis. Su viena jų keliavome net 22 sesijas. Pradžios ir pabaigos sutapo su kai kurių dalyvių tikromis gyvenimo įvykių pradžiomis ir pabaigomis.

Tai, ką išsinešu iš šio kelio:

Nusivylimas, skyrybos. Ir kartu – stuburas. Gebėjimas kilti iš dugno ne vienai, o kartu. Kalbėti apie skaudžius dalykus be dramatizmo – su viltimi, subtilia elegancija ir net šypsena.

Netektys, kurios virsta atradimais: „Čia išmokau daugiau nei per 30 savo gyvenimo metų. Sustiprėjau.“

Iš nerimo, pykčio, sutrikimo – į saugią erdvę būti. Kai palaikymo nėra iš niekur, jis gimsta čia – tarp mūsų. Atsiranda atstumas nuo savo skausmo, lengvumas, tvirtumas. Auga vidinis stuburas.

Nuo susigūžimo iki „bijau, bet darau“. Nuo užsisklendimo iki prasiskleidusio žiedo piešinyje. Branda – kai pradedi žinoti, ko nori ir ne su visais jau pakeliui....

Dailės terapija – tiltas. Tarp trapumo ir ištvermės, tarp kūno audrų - reakcijų ir gebėjimo su jomis išbūti. Tarp uždarumo ir drąsos atsiverti. Tarp įtampos ir vidinės taikos. Čia svarbus ir pyktis. Ir kūnas. Ir kūryba. Ir moteriškumas. Čia galima būti savimi.

Ašaros grupėje buvo pavadintos „žaviomis“, nes verkti galima tik ten, kur yra pasitikėjimas. Ir frazę: „Jei sutiksiu tave gatvėje ir tu neverksi – sakysiu: nepyk, nepamenu tavęs“ - palydėjo suokalbiškas, nuoširdus ir draugiškas juokas. Tai apie ryšį. Apie drąsą būti matomai.

Buvome vieni kitiems veidrodžiai – matėme tai, ko vienas apie save nematai. Atsirado daugiau atvirumo, aiškumo, ryšio su savimi. Procesas baigėsi. Bet tai, ką atradote savyje – niekur nedingsta. Tai lieka.

Dėkoju už pasitikėjimą ir už tai, kad leidote būti šio kelio dalimi.
Ir ačiū už dovanotą gėlių oazę – ji man primins šį kelią dar ilgai.

Ir jei skaitant jauti lengvą atpažinimą ar tylų „man irgi to reikia“ –
nauja dailės terapijos grupė prasideda balandžio 29 d.

Registracija jau vyksta.
Laukiu tų, kurios pasiruošusios – gal dar nedrąsiai, bet jau žengti link savęs.

@

26/03/2026

Tema reto išskirtinumo - man tai tikrai... Įvairūs iššūkiai ištinka dailės terapijos praktikoje.
Bilietas į seminarą jau kišenėje❤️

🧠 Kartais žmogus sako: „jaučiuosi ne čia“…

Lyg atsiskyręs nuo savęs.
Lyg pasaulis netikras.
Lyg kūnas – ne visai mano.

Tai gali būti disociacija ar derealizacija.
Ir tai – dažniau, nei manome.

🎨 Online seminaras
Disociacinis asmenybės sutrikimas: kas tai ir ką su tuo daryti

Šiame seminare:
✔️ suprasite, kas vyksta žmogaus psichikoje
✔️ išmoksite atpažinti šias būsenas
✔️ sužinosite, kada reikalinga specialisto pagalba
✔️ gausite praktinius metodus darbui su klientais

Ypač vertinga tiems, kurie dirba su žmonėmis ir nori saugiai lydėti sudėtingose būsenose.

👩‍⚕️ Ramunė Mazaliauskienė – gydytoja psichiatrė, psichoterapeutė
🎨 Irena Bulotienė – dailės terapijos praktikė

💬 Praktinėje dalyje:
• kaip dirbti, kai žmogus jaučiasi „ne čia“
• kaip naudoti dailės terapiją, pasakas ir metaforines korteles
• kaip kurti saugias, stabilizuojančias sesijas

💛 Tai ne apie „sutvarkyti“.
Tai apie padėti žmogui sugrįžti į save.

✏️ Registracija:
https://www.facebook.com/events/1305179784788195

📩 [email protected]

22/03/2026

Nepamenu, kada paskutinį kartą taip kokybiškai ir maloniai praleidau laiką…

Laikas, skirtas miego dienai paminėti, virto daug daugiau nei tik žiniomis – tai buvo tikra patirtis. Labiausiai įstrigo mintis: „Išmylėta patirtis tampa išmintimi.“ Ir ji taip tiksliai apibūdina tai, ką parsinešu su savimi.

Įkvepiančią paskaitą apie vakaro ritualus vedė Sigita Žilinskienė. Nuo šios paskaitos iki kūrybinės meditacijos tapant ant tekstilės su Rasa Statkuvienė Plunksnos linija – mano pagalvės užvalkalėlis dabar turi savo istoriją 🎨 O tada… visiškas panirimas į garsą. Garso terapija su Raimondu Binkausku – gongai, dainuojantys dubenys ir dar niekada negirdėti instrumentai tiesiog „išjungė“ mintis ir panardino į gilų atsipalaidavimą.

Pojūtį dar labiau sustiprino buvimas kartu su pačiais artimiausiais – mama, dukromis, anūku, drauge. Tokios akimirkos tampa ypač brangiomis❤️

Be galo smagu, kad pasidalinus žinia apie renginį, prisijungė daugiau nei pusė mano vedamos dailės terapijos grupės dalyvių💪

Tai buvo ne tik apie miegą. Tai buvo apie sustojimą, buvimą, kūrybą ir ryšį – su savimi ir kitais.

Dėkoju už šią išmylėtą patirtį❤️

20/12/2025

Šiuo metu dirbu su moterų grupėmis, išgyvenančiomis santykių krizę. Prieš šventes susitikome dailės terapijos sesijose, kur per batų simbolį pažvelgėme į savo gyvenimo kelią – kokius etapus jau nuėjome, kur batai buvo sunkūs, o kur lengvi, ką ilgai nešėmės kartu su savimi. Dalijantis paaiškėjo, kad labai skirtingas patirtis jungia bendra gija – judėjimas ir ieškojimas. Kaip rašo L. Jarosch ir A. Grün (2006, p. 104): „moterys jaučia, kad susitikimai su kitomis moterimis jas sustiprina. Pasidalijus tuo, kas jas jaudina, jų netikrumas ir dvejonės virsta pasitikėjimu savimi bei drąsa".

Kūrėme „idealų batelį“ – kaip vidinį resursą, padedantį aiškiau pamatyti, ko šiandien labiausiai reikia, kokias ribas norisi sustiprinti, o kur – palikti daugiau laisvės. Daugelis sąmoningai nusimetė balastą – tai, ką ilgai nešėsi, bet kas jau nebebuvo reikalinga. Skambėjo pažadai sau: priimti sprendimus, prisiimti atsakomybę už savo kelią ir žingsnius.

Labai sujaudino moterų bendrystė, kuri atsiskleidė per dovanas – savo rankomis iškeptą duoną, pagamintas žvakeles, saldainius ir kartu sudėtus linkėjimus. Tačiau vienos dovanos dar neišpakavau su išsakytu ypatingu palinkėjimu: „Mūsų susitikimai – trečiadieniais. Šį kartą tai Kūčios. Nesusitiksim, bet pabūkim mintimis kartu, nes jūs man kaip šeima",- juk šeima ir susėda prie Kūčių stalo.

Šiame procese augau ir aš – mokiausi laikyti grupės ribas, neprisiimti atsakomybės už dalyvių motyvaciją, reflektuoju momentus, kai ne visada pavyko laiku sureaguoti. Jaunimas praplėtė mano akiratį – dabar jau žinau, ką grupėje reiškia „antakiavimasis“ ir kokie „vaibai“ užpildo erdvę🤣

Išeinu su giliu dėkingumu – už pasitikėjimą, už drąsą paleisti nereikalinga, už prisiimtą atsakomybę, už bendrystę, augimą ir tvirtėjimą❤️
@