25/10/2015
Makiažas – prancūzų kilmės žodis, kuris reiškia: "savęs gražinimas". Ilgus metus tai buvo tabu, paslaptis, menas, sukurtas išskirtiniams žmonėms. Kosmetika domėjosi netgi Hipokratas ir Galenas. Jie užrašė kaukių, skaistalų receptus.
Pirmasis rašytinis šaltinis, jog moters grožis – ypač galingas moterų ginklas yra ... Biblija. Kai kurie epizodai rodo, jog moterys rausvindavo skruostus sąmoningai norėdamos patikti vyrams, o Babilono valdovė Esfyrė pasirodo mokėjo taip meniškai pasidažyti akis, kad ir šių dienų makiažo meistrams būtų ko pasimokyti.
Prancūzai mėgsta sakyti: "Norint būti gražiai - reikia tokiai gimti, o norint gražiai atrodyti - reikia kentėti".
Nuo pat žmonijos civilizacijos pradžios moterys rūpinasi savo grožiu, o tai yra vienas iš sunkiausių ir labiausiai gražiąją lytį varginančių rūpesčių. Gražuolės veidus raudonindavo, balindavo, degindavo prieš saulę arba, atvirkščiai, nuo jos slėpdavo. Išpešiodavo blakstienas ar jas priklijuodavo, ryškindavo lūpas, kad jos taptų vizualiai didesnės ir aistringos arba visiškai mažos - "širdelės" formos. Atidengdavo kaktą ir aplink ją penkiais centimetrais pašalindavo plaukus ar kaip tik uždengdavo vešliomis dirbtinėmis garbanomis. Stengdavosi, kad skruostuose besišypsant matytųsi duobutės, todėl net raudavosi šakninius dantis arba, atvirkščiai, žandus slėpdavo plaukais, galiausiai pradėjo keisti net akių spalvą, naudodamos įvairiaspalvius kontakinius lęšius.
Štai taip trumpai galima apibūdinti veido grožio kanonų pokyčius, kuriuos lėmė dekoratyvi kosmetika - grimas ir makiažas. Grimas ir makiažas atsirado tiesiog neatmenamais laikais. Pirmiausia buvo atliekamas viso kūno grimas, turėjęs ritualinę ir religinę simbolinę reikšmę. Net iki šiol kai kurios Afrikos, Okeanijos, Pietų Amerikos tautos išlaikė jau tūkstančius metų egzistuojančią tradiciją. Žinoma, tada mažai galvota apie dekoratyvinę grimo funkciją nes daug svarbiau buvo įbauginti ar įžeisti. Tokio ritualinio makiažo pavyzdžių, beveik nepasikeitusių, išliko Sudane, Naujojoje Gvinėjoje, Brazilijoje.
Pirmoji valstybė, kurioje ypač klestėjo estetinis makiažas buvo Senovės Egiptas. Šios šalies faraonai į žmonas rinkdavosi ne tik kilmingiausias, bet ir pačias gražiausias karalienes, puikiai perpratusias grimo paslaptis. Įvairios freskos, skulptūros, taip pat ir sarkofagai paliko ypatingo grožio atspindžių, iš kurių, be abejo, pats įspūdingiausias - Nefertitės grožis, net XX amžiuje mus stebinantis tobulai atliklu makiažu. Jau tada egiptiečiai naudojo mineralinius dažus. Egipte veikė grožio institutai, masažo kabinetai, buvo pardavinėjami grimavimo reikmenys, kurių, pavyzdžiui, įvairių flakonėlių, galima pamatyti pasaulio muziejuose. Ryškiai apvedžiotos akys, skaisčiai dažytos lūpos ir aukšti galvos apdangalai buvo egiptietiško grožio etalonas.
Kalbant apie senovės Egipto istorinę reikšmę kosmetikos mokslui, negalima nepaminėti Kleopatros. Grožio meno istorijoje ji išliko ne tik dėl savo įspūdingos išorės, bet ir dėls jos parašytos knygos „Apie vaistus veidui". Ateinančioms kartoms ji paliko nemažai kaukių ir kremų receptų. Egipto karalienė pritaikė gydomąsias alijošiaus savybes grožiui puoselėti. Ant akių dėdavo alijošiaus kompresus ir tikėjo, kad tai gražina akių žvilgsnį.
Nors archeologai tikina, kad Kleopatra VII nebuvo išskirtinių bruožų moteris, ji tapo neblėstančiu grožio simboliu. Paslaptis slypi ne tik maudynėse asilo piene, bet ir kruopščiai atliktame efektingame makiaže.
