What are the opening hours?

Monday 09:00 - 17:00 Tuesday 09:00 - 17:00 Wednesday 09:00 - 17:00 Thursday 09:00 - 17:00 Friday 09:00 - 17:00

Joyful Soul Healing, Vilnius (2026)

20/09/2026

ATSAKOMYBĖ ar ATSAKOMYBĖS BAIMĖ?
Pastaruoju metu susiduriu su keistu reiškiniu. Pastebiu, kad žmonės, kurie žinomi kaip itin atsakingi, vertinantys atsakingumą, siekiantys būti atsakingais ne tik už save, bet (paradoksas!) net ir už kitus, tie, kurių gyvenimo būdu tapo nuolatinis visokios atsakomybės užsikrovimas sau - yra labiausiai neatsakingi su SAVIMI ir prieš SAVE.

Susidūręs su tokiu žmogumi, pasijauti tarsi kas negailestingai nuplėštų nuo akių raištį - pamatai tai, ko tikrai nesitikėjai rasti tame žmoguje.

Ištinka savotiška kito tapatybės krizė - pasirodo, kad žmogus, kurį pažinojai, yra apgaulė, kuri gebėjo ilgą laiką išlaikyti atsakingojo įvaizdį ir tuo visai gerai įtikinti kitus.

Komiška, bet kuo labiau išvystyta žmogaus "parodomoji" atsakomybė, tuo didesnis ledynmetis tvyro asmeninės atsakomybės srityje.

Žmonės, kurie kenčia nuo perdegimo, persidirbimo, nuolatinio aplinkinių gelbėjimo, tarsi neša kitų atsakomybę ant savo pečių. Jie rūpestingi, suprantantys, mylintys. Tačiau tai jie daro dėl to, kad absoliučiai bijo susidurti su savo pačių atsakomybe SAU. Prieš SAVE. Už SAVO GYVENIMĄ. Todėl lengiau rasti substitutą savo atsakomybei - kitus ir jų problemas.

Žiūrėti į kitus yra lengviau. Nukreipti dėmesį į išorę daug mažiau skauda. O svarbiausia - visi mato ir vertina jų pastangas. Tai leidžia jaustis gerais, vertingais, teisingais.

Maskuotė, kuri padaro tave socialiai priimtinu ir net pageidaujamu. Kartu, žinoma, priimtinu pačiam sau.

Tačiau anksčiau ar vėliau prieinamas liepto galas ir pasimato "skylės", kurios niekaip nedera su atsakingojo įvaizdžiu.

Tada supranti, kad atsakomybę galima vaidinti, kurti, statyti - kad tik išvengtum siaubo, kuris kyla, jei reikia pripažinti savo... klaidą, silpnybę, baimę, išsiblaškymą... žmogiškumą.

Po visom atsakomybės mantijom slepiasi mažas vaikas, kuris nepakelia kritikos, kuriam negalima buvo būti silpnu, jautriu, pažeidžiamu. Kuris turėjo nešti ne savo naštą ir neturėjo laiko suvokti, kad jis tiesiog žmogus. Arba tiksliau - Siela, patirianti žmogiškumą.

Atsakomybės kaukė arba rolė susikuria dėl būtinumo IŠGYVENTI. Nes kitaip buvo neįmanoma, draudžiama, nesaugu.

Tapti už save atsakingu yra absoliučiai priešingas dalykas viešam atsakingumui... tai reikalauja visai kitokio mąstymo, įgūdžių ir emocijų:

Drąsos, bebaimiškumo
Smalsumo
Entuziazmo
Savęs palaikymo
Optimizmo
Atjautos sau
Gailestingumo sau
Švelnumo sau
Ištvermės
Atkaklumo
Disciplinos
Paramos ir palaikymo - sau.

Theta sesijų metu su klientais "perkrauname" jų vidines programas, perkuriame nuostatas, transformuojame tai, kas jų realybėse atrodė nepajudinama ir amžina. Savybės, kurių "neturėjom", tampa savybėm, kurias turim. Jausmai, kurie buvo "ne mūsų", tampa savais. O nauja mąstysena atsiranda tarsi savaime - be savęs vertimo mąsryti kitaip.

Jei ir tu norėtum tokio vidinio pokyčio ir pagalbos, parašyk.🍀🍀

12/09/2026

KAIP IŠLAIKYTI AUKŠTĄ VIBRACIJĄ VISĄ LAIKĄ ir nenusmukti "į dugną" kaskart, kai kažkas sunervina, išgąsdina, nuliūdina? Kaip išlikti emociniam balanse, jei aplink negatyvas, baimės, dramos?

Gyvenant Žemėje ilgai išlikti puikios nuotaikos, nesudirgintomis emocijomis ir jaustis pakylėtu, harmoningu ir kt., praktiškai neįmanoma, jei patys AKTYVIAI nesiimsim veiksmų, kad mūsų dažnis liktų aukštas visą laiką.

Būtent todėl iškart po seminarų, meditacijų, dvasinių praktikų ir jaučiamės tokie pakylėti, o grįžę į savo realybę labai greitai vėl jaučiamės taip pat blogai, kaip ir seniau.

Vibracija nukrenta, kai mūsų dėmesys ir energija nuteka į KITŲ REALYBĘ:

1. Kai laikom kitų žodžius aukščiausia tiesa.
2. Kai persiimam kitų emocijom ir jos mus užvaldo kaip nuosavos.
3. Kai naršom socialiniuose tinkluose ir virtualiai pusę paros praleidžiam kitų gyvenimuose.
4. Kai klausomės žinių, neigiamos informacijos, skaitom negatyvius straipsnius, knygas.
5. Kai klausom muzikos, nesigilindami į jos poveikį emocijoms ir kūnui.
6. Kai bendraujam su toksiškais žmonėmis arba tokiais, kurių mąstysena ir būsena mums visiškai nepriimtina.
7. Kai klausiam kitų nuomonės, patarimų, laukiam jų vertinimo, mūsų elgsenos ir sprendimų patvirtinimo.

Visais šiais atvejais mes savanoriškai ATIDUODAM SAVO GALIĄ aplinkai ir tampam nuo jos PRIKLAUSOMI. Energetiškai.

Vadinasi, savo energijos, dažnio, nebevaldom, nes jį valdo kiti - šeima, draugai, kolegos, visuomenė, politika. Kitaip tariant - tiesiog informacija iš išorės ir kolektyviniai neigiami įsitikinimai.

O juk mūsų energija yra pagrindinis Sielos resursas. Juo rūpintis ir jį palaikyti yra TIK mūsų atsakomybė. Jis savaime neišlieka aukštas - jei plaukiam pasroviui ir aktyviai nieko nedarom, kad išlaikytume norimą būseną, tai aktyviai už mus padaro kiti...

Tai panašu į automobilio vairavimą - jei pasitrauksim iš vairuotojo vietos, automobilis atsidurs šalikelėj jau po kelių sekundžių.

Kadangi Žemės dramų veikiamam sunku išlikti visada pakylėtu, reikia susikurti tokią asmeninę fizinę aplinką, kuri tarnautų kaip saugi erdvė mūsų esybei: tarsi aukštos energijos kokonas, kuriame susitvarko būsena ir sugrįžta emocinis balansas.

Labai svarbu apsupti save žmonėmis, daiktais, spalvom, garsais ir kvapais, kurie yra sąmoningai pasirinkti, energetiškai švarūs ir atitinka mūsų esmę, t.y. pasirinkti širdimi ir dera su mūsų kūno ir sielos poreikiais.

Viskas mus kas akimirką veikia - augalai, spalvos, kristalai, muzika, žmonės kuriais žavimės ir sekame, fizinės erdvės, apšvietimas, tekstūros... Viskas skleidžia arba aukštą arba žemą vibraciją. Jei nesirenkam to sąmoningai, tampam poveikio aukomis.

Todėl negalima bet kaip daryti nieko, jei mums svarbi mūsų būsena: klausytis bet ko, skaityti bet ką , bendrauti su bet kuo, dėvėti, valgyti ir būti bet kur...

Mūsų energijos kokybė ir vidinės galios išlaikymas turėtų tapti mūsų svarbiausiu tikslu. Nes tai LEMIA VISKĄ: sveikatą, gausą, galimybes, kūrybą, ateitį.

Tik tada pradėsim iš tikrųjų valdyti savo gyvenimą.🍀🍀🍀

08/09/2026

Kuo labiau suprantu kokia galia mums duota, tuo MAŽIAU NORISI KALBĖTI. Nes kalbėdami - KURIAME. Tarp pasakyto žodžio ir kūrybos nėra pauzės.

Ištarę žodį garsiai, duodame komandą Visatai, kuri nesupranta, kad mes tik "juokaujam". Kad mes ne rimtai čia. Kad tik garsiai pasvarstėm.

O jei dar ištarėm kažką su stipria emocija. Arba turėjom žodžiuose įdėtą nelabą "palinkėjimą" (sau ar kitam)...

Arba kai kažkuo baisimės, teisiam arba bijom - tam skiriam didelę dalį savo energijos. O apie tai kalbėdami, ją sufokusuojam ir tarsi paliepiam Visatai vykdyti. Ir rezultatas yra būtent toks, kurio labiausiai nenorime.

Kalbėdami ir jausdami stiprias emocijas, įgalinam žodžius virsti materija. Nes tiesiog visi turim šią GALIĄ. Tik jos, deja, nepripažįstam ir niekaip nematom ryšio tarp to, ką kalbam ir to, ką finale turim savo gyvenime.

Atsakomybė už tai, ką kalbame, yra viena iš "aklųjų zonų" beveik kiekvienam, nors joje slypi didžiausias GALIOS POTENCIALAS: kiek daug galima nuveikti tik žodžiais, nepajudinus nė piršto fiziškai, kai žinai, ką darai ir tai darai sąmoningai!

Žodis ištartas su intencija ir dar vaizdiniu galvoje turi daug šansų manifestuotis realybėje, nes į jį sudedam daug savo energijos, taip paleisdami kūrybos procesą.

Kūryba per žodžius yra vienas iš būdų valdyti savo galią. Ne blokuoti, ne mažinti, bet stiprinti, sąmoningai kuriant pozityvius ir trokštamus dalykus.

Theta sesijos iš esmės yra kūryba žodžiais, pasitelkus theta dažnį ir žodžius sustiprinus fokusuota mintimi ir intencija.

Taip sesijos metu kliento realybėje senos minčių ir jausmų struktūros pakeičiamos naujomis, sukuriamos naujos neuronų jungtys ir aktyvuojami receptoriai atpažinti tam tikriems jausmams, kurie žmogui nebuvo pažįstami ar būdingi.

Todėl theta sesijos turi tokį poveikį, kurį sunkiai galima suvokti logiškai: įprastos logikos tame nėra, yra tik kryptingas energijos valdymas, žodžiais sukuriant norimą rezultatą kliento realybėje🍀🍀.

05/09/2026

KODĖL MOTERYS NESUTINKA SAVO SVAJONIŲ VYRO?
Dirbdama su klientėmis dažnai pastebiu vieną dalyką - kad moterys, kurios niekaip neranda, nesutinka išsvajoto partnerio, VYRO, kurio taip trokšta, beveik visada turi tam tikrą ribotą požiūrį (nuostatas, baimes, emocijas vyrų atžvilgiu), kuris ir pritraukia tai, ko jos labiausiai NENORI.

Beveik 100% moterų net nežino, kad jos taip jaučiasi vyrų atžvilgiu, nes tai pasąmoninės nuostatos, kurios susikūrė po patirtų traumų (asmeninių arba mamų, močiučių, tetų, seserų), eina iš kolektyvinėje atmintyje gyvų prietarų, kolektyvinio moterų skausmo ir kančios. Tai nematoma įtaka, bet ji labai stipri, nes sudaro tvirtą "anti-vyriškų" įsitikinimų "tinklą", kuris pritraukia į jų gyvenimą vyrus, kurie atitinka šias pasąmonės nuostatas.

Pagrindinės prieš vyrus nukreiptos pasąmoninės nuostatos, kurios absoliučiai kuria nesėkmingą santykių scenarijų yra tokios:

Vyrai yra pavojingi.
Vyrai yra galingesni už mane.
Turiu bijoti vyrų.
Turiu saugotis vyrų.
Vyrai yra blogi.
Vyrai yra kvailesni/prastesni už moteris.
Esu vyrų auka.
Negaliu vyrais pasitikėti.
Turiu konkuruoti su vyrais.
Esu prastesnė/silpnesnė/mažiau vertinga negu vyrai.
Turiu žeminti vyrus, kad išlikčiau.

Visos šios nuostatos beveik visada yra nesuvoktos moters, kuri jomis gyvena. Tai nuostatos, kurios jai suteikia emocinį ir fizinį "saugumą", nes kitaip saugumo patirti ji nemoka. Tai vienintelis būdas IŠLIKTI, dažnai išmokstamas iš mamų, močiučių arba susikurtas po išgyventų traumų.

Kol moteris neišsigydo savo skausmo, kol viduje atstumia vyrus, kol bijo ir bjaurisi vyriška energija, kol nejaučia nuoširdžios pagarbos ir susižavėjimo vyriška energija, kol negali nuoširdžiai džiaugtis vyrų ir moterų SKIRTINGUMU - šitos nuostatos laimi...

Aišku, galima ilgai nieko nekeisti savyje, bėgti nuo širdies gydymo, vengti pažinti ir pilnai priimti vyrišką energiją, bet harmoningus santykius matysim kaip savo ausis...😀

Kol siela kraujuoja, bet kokios kalbos apie pagarbą vyrui ir vyriškai energijai, yra beprasmės, nes moteriai emociškai tai reikštų visišką savo "saugumo" praradimą.

Tačiau išgydžius sielos žaizdas ir traumas, atsiveria visai naujas pasaulis, kuriame vyriška ir moteriška energija yra lygiavertės, savaip tobulos, unikalios ir vienodai kokybiškos. Tik tada į mūsų gyvenimą gali ateiti nuostabūs žmonės, o santykiai - įgauti naują kokybę, persikelti į naują lygį.

Tą ir darome sesijose su klientais: tirpiname skausmo ledyną, keičiame savo ir protėvių įsitikinimus, randam trumpiausius kelius į tiesą. Rezultatai - pasikeitusios asmenybės, išaugusi pagarba, meilė ir švelnumas sau ir aplinkiniams, harmonija ir lengvumas santykiuose.
Jei tau tas rezonuoja arba turi norą išsigydyti širdį - parašyk man🤍🍀.

27/08/2026

APIE PAMESTĄ ENERGIJĄ. Kartais mūsų energijos dalys yra pamestos. Pamirštos, paliktos ar įstrigusios praeityje, įvykiuose, kurie mums nutiko net ne šiame gyvenime.

Tai jaučiasi kaip keistas traukimas, nemalonus ryšys, įtampa, energetinė priklausomybė nuo kokio nors žmogaus norų, jausmų, poreikių.

Arba keistas "susijungimas", "susirišimas", tarsi vidinis lojalumas (nebūtinai teigiamas) kažkokiam žmogui, vietai, elgsenai.

Galim tą jausti net ir mažai pažįstamų žmonių atžvilgiu. Galim jaustis taip kažkokioj šalyje, mieste arba ilgėtis vietos, kurioje nesam buvę.

Taip yra tada, kai siela turi nebaigtų "darbų", užduočių, įsipareigojimų, kurie kažkada atrodė gyvybiškai svarbūs, reikalingi, gelbstintys. Arba kai kokioj nors vietoj jautėmės tokie laimingi (arba nelaimingi), kad susaistėm save labai smarkiai (norom arba nenorom) su žmogum, vieta arba gyvensena.

Pavyzdys. Dirbame su klientu apie jo santykius su vienu šeimos nariu. Atrandam, kur ir kokius klientas yra padaręs susitarimus ar įžadus tam šeimos nariui. Nutraukiam, pakeičiam viską, ką reikia pakeisti, paleidžiam tai, kas eikvoja abiejų pusių energiją.

Tačiau keistas "traukimas" ir įtampa vis dar yra. Belieka atsakymo ieškoti giliau. Patikrinam, kur tai prasidėjo. Randam praeito gyvenimo reikšmingą įvykį, kurio metu sielos "susirišo", nes klientas pasijuto skolingas tam žmogui už išgelbėtą gyvybę.

Ką tas reiškia? Reiškia tai, kad klientas NUOLAT jaučiasi jam skolingas. Jis siekia tam žmogui padėti, jaučia įtampą santykyje, nori būti "geru", aukojasi, pamina savo interesus, kad šiam žmogui pagelbėtų ar jį palaikytų, net jei viduje to visiškai nesinori daryti. Tai lyg savotiškas energetinis priklausymas nuo žmogaus, kurio neįmanoma paaiškinti logiškai, nei pakeisti savo jausmų ar elgsenos. Ir tai trunka, kol mechaniškai, sąmoningai nenutraukiamos sielų sutartys ir pažadai vienas kitam.

Taigi, su klientu randame "siūlo galą". Paaiškėja, kad skolingumo jausmas kyla iš neteisingai interpretuotos situacijos ir prisiimtos atsakomybės už tai, kas visai nebuvo kliento atsakomybė.

Puiku, vadinasi, pakeisti situaciją bus labai lengva. Tą ir padarom. Klientas laisvas. (Tęsinys FB)

27/08/2026

APIE PAMESTĄ ENERGIJĄ. Kartais mūsų energijos dalys yra pamestos. Pamirštos, paliktos ar įstrigusios praeityje, įvykiuose, kurie mums nutiko net ne šiame gyvenime.

Tai jaučiasi kaip keistas traukimas, nemalonus ryšys, įtampa, energetinė priklausomybė nuo kokio nors žmogaus norų, jausmų, poreikių.

Arba keistas "susijungimas", "susirišimas", tarsi vidinis lojalumas (nebūtinai teigiamas) kažkokiam žmogui, vietai, elgsenai.

Galim tą jausti net ir mažai pažįstamų žmonių atžvilgiu. Galim jaustis taip kažkokioj šalyje, mieste arba ilgėtis vietos, kurioje nesam buvę.

Taip yra tada, kai siela turi nebaigtų "darbų", užduočių, įsipareigojimų, kurie kažkada atrodė gyvybiškai svarbūs, reikalingi, gelbstintys. Arba kai kokioj nors vietoj jautėmės tokie laimingi (arba nelaimingi), kad susaistėm save labai smarkiai (norom arba nenorom) su žmogum, vieta arba gyvensena.

Pavyzdys. Dirbame su klientu apie jo santykius su vienu šeimos nariu. Atrandam, kur ir kokius klientas yra padaręs susitarimus ar įžadus tam šeimos nariui. Nutraukiam, pakeičiam viską, ką reikia pakeisti, paleidžiam tai, kas eikvoja abiejų pusių energiją.

Tačiau keistas "traukimas" ir įtampa vis dar yra. Belieka atsakymo ieškoti giliau. Patikrinam, kur tai prasidėjo. Randam praeito gyvenimo reikšmingą įvykį, kurio metu sielos "susirišo", nes klientas pasijuto skolingas tam žmogui už išgelbėtą gyvybę.

Ką tas reiškia? Reiškia tai, kad klientas NUOLAT jaučiasi jam skolingas. Jis siekia tam žmogui padėti, jaučia įtampą santykyje, nori būti "geru", aukojasi, pamina savo interesus, kad šiam žmogui pagelbėtų ar jį palaikytų, net jei viduje to visiškai nesinori daryti. Tai lyg savotiškas energetinis priklausymas nuo žmogaus, kurio neįmanoma paaiškinti logiškai, nei pakeisti savo jausmų ar elgsenos. Ir tai trunka, kol mechaniškai, sąmoningai nenutraukiamos sielų sutartys ir pažadai vienas kitam.

Taigi, su klientu randame "siūlo galą". Paaiškėja, kad skolingumo jausmas kyla iš neteisingai interpretuotos situacijos ir prisiimtos atsakomybės už tai, kas visai nebuvo kliento atsakomybė.

Puiku, vadinasi, pakeisti situaciją bus labai lengva. Tą ir padarom. Klientas laisvas ir paleistas "į laisvę" nuo amžinų pastangų įtikti ar pagelbėti tam šeimos nariui.

Sugrąžinus kliento energijos dalis ir sielos fragmentus, praeitame gyvenime atiduotas jo šeimos nariui, klientui sugrįžta jėgos, tampa lengva kvėpuoti ir dingsta bet koks nesveikas ryšys su šeimos nariu. Abu yra laisvi gyventi nepriklausydami vienas nuo kito - susigrąžinus savo prarastas energijos dalis, klientas pasijuto stiprus, pasitikintis savimi ir nepriklausomas nuo nieko.

Ir šitas procesas, kurį suteikia Theta sesija, yra dovana sau. Sugrįžti į savo kūną, savo energiją ir savo galią, yra dovana ir kartu mūsų teisė...
Kartais tai suvokti ir įvertinti galim tik kai jau esam visai išsekę, pavargę nuo to, kad gyvenam ne savo gyvenimą, švaistom jėgas ten, kur visai nenorim ir pailstam daryti tai, kas tenkina kitus, bet ne mus pačius.

Jei turi tokių varginančių ryšių ar keistų santykių su kažkuo savo gyvenime, parašyk man. Pokyčiai žmogaus viduje visada kuria naujos kokybės įvykius išorėje... 🍀🍀🍀
APIE PAMESTĄ ENERGIJĄ. Kartais mūsų energijos dalys yra pamestos. Pamirštos, paliktos ar įstrigusios praeityje, įvykiuose, kurie mums nutiko net ne šiame gyvenime.

Tai jaučiasi kaip keistas traukimas, nemalonus ryšys, įtampa, energetinė priklausomybė nuo kokio nors žmogaus norų, jausmų, poreikių.

Arba keistas "susijungimas", "susirišimas", tarsi vidinis lojalumas (nebūtinai teigiamas) kažkokiam žmogui, vietai, elgsenai.

Galim tą jausti net ir mažai pažįstamų žmonių atžvilgiu. Galim jaustis taip kažkokioj šalyje, mieste arba ilgėtis vietos, kurioje nesam buvę.

Taip yra tada, kai siela turi nebaigtų "darbų", užduočių, įsipareigojimų, kurie kažkada atrodė gyvybiškai svarbūs, reikalingi, gelbstintys. Arba kai kokioj nors vietoj jautėmės tokie laimingi (arba nelaimingi), kad susaistėm save labai smarkiai (norom arba nenorom) su žmogum, vieta arba gyvensena.

Pavyzdys. Dirbame su klientu apie jo santykius su vienu šeimos nariu. Atrandam, kur ir kokius klientas yra padaręs susitarimus ar įžadus tam šeimos nariui. Nutraukiam, pakeičiam viską, ką reikia pakeisti, paleidžiam tai, kas eikvoja abiejų pusių energiją.

Tačiau keistas "traukimas" ir įtampa vis dar yra. Belieka atsakymo ieškoti giliau. Patikrinam, kur tai prasidėjo. Randam praeito gyvenimo reikšmingą įvykį, kurio metu sielos "susirišo", nes klientas pasijuto skolingas tam žmogui už išgelbėtą gyvybę.

Ką tas reiškia? Reiškia tai, kad klientas NUOLAT jaučiasi jam skolingas. Jis siekia tam žmogui padėti, jaučia įtampą santykyje, nori būti "geru", aukojasi, pamina savo interesus, kad šiam žmogui pagelbėtų ar jį palaikytų, net jei viduje to visiškai nesinori daryti. Tai lyg savotiškas energetinis priklausymas nuo žmogaus, kurio neįmanoma paaiškinti logiškai, nei pakeisti savo jausmų ar elgsenos. Ir tai trunka, kol mechaniškai, sąmoningai nenutraukiamos sielų sutartys ir pažadai vienas kitam.

Taigi, su klientu randame "siūlo galą". Paaiškėja, kad skolingumo jausmas kyla iš neteisingai interpretuotos situacijos ir prisiimtos atsakomybės už tai, kas visai nebuvo kliento atsakomybė.

Puiku, vadinasi, pakeisti situaciją bus labai lengva. Tą ir padarom. Klientas laisvas ir paleistas "į laisvę" nuo amžinų pastangų įtikti ar pagelbėti tam šeimos nariui.

Sugrąžinus kliento energijos dalis ir sielos fragmentus, praeitame gyvenime atiduotas jo šeimos nariui, klientui sugrįžta jėgos, tampa lengva kvėpuoti ir dingsta bet koks nesveikas ryšys su šeimos nariu. Abu yra laisvi gyventi nepriklausydami vienas nuo kito - susigrąžinus savo prarastas energijos dalis, klientas pasijuto stiprus, pasitikintis savimi ir nepriklausomas nuo nieko.

Ir šitas procesas, kurį suteikia Theta sesija, yra dovana sau. Sugrįžti į savo kūną, savo energiją ir savo galią, yra dovana ir kartu mūsų teisė...
Kartais tai suvokti ir įvertinti galim tik kai jau esam visai išsekę, pavargę nuo to, kad gyvenam ne savo gyvenimą, švaistom jėgas ten, kur visai nenorim ir pailstam daryti tai, kas tenkina kitus, bet ne mus pačius.

Jei turi tokių varginančių ryšių ar keistų santykių su kažkuo savo gyvenime, parašyk man. Pokyčiai žmogaus viduje visada kuria naujos kokybės įvykius išorėje... 🍀🍀🍀

18/08/2026

Manau, pats baisiausias savęs išdavimo ir savo galios "išmetimo lauk" pavyzdys yra nuolat klausinėti, ką galvoja kiti:

Prašyti kitų patarti kiekvienam žingsnyje.
Klausti, kaip jie elgtųsi jūsų vietoje.
Prašyti kitų padėti išsirinkti rūbą, daiktą, maistą, kelionę ir kt.
Klausti kitų, ką kažkas reiškia (žmonių elgesyje su jumis - jų veiksmai, žodžiai ar jausmai)
Prašyti kitų nuomonės apie jūsų išgyvenamą fizinę/emocinę prievartą.
Norėti, kad kiti patartų ją jums dirbti, žiūrėti, skaityti.

Šito pilna visa socialinė medija. Kasdien kur tik akį užmeti - šimtai moterų, kurios NIEKO negali nuspręsti ir suprasti pačios APIE SAVE. Kurios neužmiega, prieš tai nepaklaususios nuomonės tūkstančių žmonių.

Iš tikrųjų jos ne negali, bet nenori savęs suprasti, išgirsti ir priimti tai, ką girdi. Arba bijo išgirsti save, nes buvo mokomos, kad:

Kiti žino geriau.
Kiti geresni, protingesni, sumanesni.
Kiti žino kažką, ko nežino jos.
Iš šalies geriau matosi.
Geriau daryti taip, kaip visi.

O kažkodėl vaikai viską apie save žino kuo puikiausiai. Ir ką jie mėgsta, ir ko nemėgsta. Žino, kada jie kažko nori, ir kada tikrai nenori. Supranta, kai jiems šalta arba šilta. Jie neabejoja savimi, nes Siela visada žino tiesą.

Ir tada įsikiša suaugusieji, kurie vaikus labai anksti ima mokyti iškreiptos ir ribotos suaugusiųjų "tiesos":

Vaikai "nieko nežino",
Vaikai"dar maži"
Vaikai "nieko nesupranta"
Vaikai "dar nieko nemoka"
Suaugusieji žino geriau.

Ir čia vaikai ima prarasti save. Ryšį su savim. Su savo savastimi. Savo tikrumą, autentiškumą. Įsibrauna kasdienės abejonės savo protu, gebėjimais, išmintimi, supratimu.

Ima aišku darytis tik viena - kažkas su manimi yra ne taip, bet tikrai "taip" su kitais...

Kad išgyvenčiau, turiu nuolat tikrintis, ar kiti irgi taip daro. Ar kiti pritartų tam, ką aš sugalvojau. Ar kitiems irgi taip atrodo.

Tokia yra kelionė į neviltį, bejėgystę ir apgailėtiną gyvenimą, palaidojus savo tikrąją GALIĄ. Daugelį metų bandant save priderinti prie kitų, ne taip jau paprasta susigrąžinti, tai, ką praradom.

Kai visą energiją ilgai investuojam į kitų pritarimą, patarimus, įvertinimą ir palaikymą, vien mintis, kad NIEKO IŠ IŠORĖS MUMS NEREIKIA, kad pasirinktume teisingai, kelia siaubą. Taip būnam įtikėję, kad esam nepakankami, neverti, negabūs suprasti save, kad verčiau renkamės save nuolat išdavinėti, atsisakydami savo galios, negu įsitikinti, kad suaugusieji buvo teisūs apie mus. Vaikystėje.

Turbūt 90% žmonių, su kuriais dirbu, ateina į pirmą sesiją nieko nežinodami apie savo GALIĄ. Jie būna taip įpratę gyventi kitų nuomonėmis ir "tiesomis", kad mato save kitų akimis, girdi apie save kitų žodžiais ir mano, jog taip ir turi būti.

Tačiau tai tikras nelaimingumo receptas - kai mūsų autentiškumas numarinamas ankstyvam amžiuje, kad tik būtume priimti ir įtiktume kitiems...

Ši savęs išdavystė gresia jausmu, kad negyvenam savo gyvenimo, kad gyvenimas yra bjaurus, kad nėra prasmės gyventi. Depresija, panikos atakos, nerimas, skyrybos ir t.t. - viso to ištakos yra RYŠIO SU SAVIMI PRARADIMAS ir savo GALIOS ATSISAKYMAS.

Kaip nebeišduoti savęs? Kaip atkurti prarastą savivertę, savigarbą, tikėjimą savimi? Kaip sugrįžti į savo galią?

Tai absoliučiai įmanoma ir visada pavyksta, nuvalius įpročius, elgsenas ir nuostatas, kurios nebetenkina, ir pakeitus jas nauja mąstysena, naujais jausmais, naujom vertybėm ir nauju elgesiu. Sesijose su klientais tai ir darome. Jei norėtum pagalbos ir pokyčio, parašyk man.🍀🍀

06/08/2026

IŠTVERMĖ. Ką asmeniškai tau reiškia ši savybė? Garantuoju, daugeliui tai pirmiausia apie negailestingumą sau: "susidorojimą" su savo jausmais, reakcijom, būsenom ir pojūčiais. Ir tada - pergalingą to susidorojimo rezultatą - visišką savęs užtildymą, nunulinimą to, ką jaučia kūnas, kol mokomės būti ištvermingi...

Ištvermė kaip savybė ir dorybė yra labai reikalinga. Tačiau blogumas atsiranda dėl prasmės, kurią visuomenė yra užklijavusi šiai sąvokai.

Kolektyviniam lygmenyje "ištvermė" reiškia ištvėrimą kažko, ką sunku ištverti. Kas reikalauja kentėjimo, kūno kančios, spaudimo ar net prievartos mūsų fiziškumui. Ir tai suprantama kaip gėris - grūdiname save, treniruojame, ugdomės kantrybę ir pan. Daugelio pasąmonėje iškart kyla ištvermės "artimumas" šventųjų gyvenimui ar net Kristaus kančiai...

Todėl džiaugiamės ir mėgaujamės kai marinam save badu (nes tai sveika ar madinga), uždraudžiam sau tai, kas mums seniau teikė džiaugsmą (nes sveikiau, kai džiaugsmo ne per daug), persidirbam (nes norim pasirodyti ištvermingi), darom daugiau, nei leidžia kūno jėgos (nes negalim atrodyti silpni ir neištvermingi kitų akyse), nesustojam gelbėti, dirbti, rūpintis net tada, kai jau akyse tamsu (juk mes ištvermingi)...

Ir ne tik kankinam save, bet esam taip suklaidinti, jog savimi didžiuojamės, pasakojam baisias istorijas kitiems apie savęs įveikimą, "išrašom" kančią kaip "vaistą" kitiems, smerkiam aplinkinius, kuriems ištvermės trūksta" ir pan.

Tikrąją ištvermę nuo kančios skiria vienas niuansas - gebėjimas ATSIRINKTI, kur ir kada jos reikia ir kur ji visai nereikalinga arba net žalinga. Tikroji ištvermė eina koja kojon SU MEILE SAU ir SAVO KŪNUI.

Kiek kartų esam girdėję tėvus, mokytojus ar trenerius smerkiant žmones, kurie "neištvermingi", "nepajėgūs" kažko ištverti. Kiek kartų buvom liudininkai situacijų, kuriose vaikai spaudžiami pakentėti, kuriose jie "grūdinami", neasižvelgiant į jų jausmus - išgąstį, nuovargį, nerimą ar nenorą "grūdintis".

Tokie vaikai užauga, laikydami prievartą savo kūnui - dorybe. Siektina savybe. Ta, kuria didžiuojamasi. Pasekmė - kūno traumos, chroniški skausmai, atsiribojimas nuo kūno, ignoruojant fizinius pojūčius.

Patyręs IŠTVERMĖS BE MEILĖS SAU treniruotes, žmogus nebejaučia ryšio su savo kūnu. Tada lieka tik skausmas, kuris primena, kad kūną vis dar turime.

Esu dirbusi ne su vienu klientu, kuriam tokią prievartos kūnui indoktrinaciją, pavadinimu "ištvermė", reikėjo gydyti ir pamažu pakeisti į leidimą mylėti save, leidimą būti švelniu su savimi ar išmokyti tausoti savo kūną ir energiją, nebebijant, kad tėvai ar treneriai pasmerks...

Tik nustojus save girti už kančią, atsiranda galimybė išsigydyti chroniškus skausmus ir paleisti situacijas, kurios juos ir sukūrė. Pirmiausia būtina pasąmonėje pakeisti ištvermės suvokimą į teisingą, ir išvaduoti žmogų iš nesibaigiančio prievartos sau ciklo.

Nes jei žmogus viduje prievartą sau laiko dorybe, tą rodo ir daugelis jo gyvenimo sričių - jose jis neišvengiamai yra įstrigęs ir patiria sunkumus.

Tuo tarpu MEILĖ SAU yra pagrindinis tikros ištvermės ingredientas, nes jis švelniai nukreipia mus ten, kur mums tikrai reikia nueiti pagal sielos planą. Ir jis leidžia teisingai atsirinkti metodus, priemones, krūvius ir svorius, be jokios žalos kūnui ir sielai. Tokia ištvermė yra praturtinanti ir absoliučiai naudinga😊.

04/08/2026

Didelė klaida yra manyti, kad mūsų gyvūnai gyvena savo atskirą gyvenimą "savo, gyvūniškame pasaulyje".

Ne. Gyvūnai gyvena su mumis, žmonėmis ir viskuo, kas yra šalia. Ir yra veikiami visko, kas veikia mus pačius - mūsų emocijų, minčių ir būsenų. Jei galėtume matyti tą sąveiką fizinėmis akimis, suvoktume, kad mes ir jie esam tame pačiame "energijų ti**le" ir jei vieną tinklo vietą "timptelim", poveikis nuvilnija per visus...

Gyvūnai jaučia ir aiškiai girdi mūsų ketinimus, mintis ir perima jausmus. Problema yra tik tokia, kad jie dažnai tai interpretuoja neteisingai ir todėl labai kenčia patys. Tarkim, jei mes planuojame kelionę, gyvūnas, kurio pagrindinis noras yra būti su savo šeimininku ir jausti jo meilę, gali išsigąsti, kad mus praras ir liks be meilės, todėl jis gali imti šlapintis, vemti, nustoti ėsti, reaguodamas į mūsų ketinimą.

Arba jei mūsų gyvenime vyksta kažkas emociškai stipraus, išgyvenam santykių krizę ar patiriam išsiskyrimą su mylimais žmonėmis, gyvūnas bandys padėti, nuskaitydamas mūsų būseną. Jis perims mūsų emocijas, susirgs arba ims keistai elgtis, "prisiderindamas" prie šeimininko būsenos ir net įsitikinimų.

Gyvūnas taip bando padėti mums iš savo besąlyginės meilės, taip, kaip jis moka. Todėl jam dažnai labai reikia pagalbos suprasti, kad šeimininkas yra PAJĖGUS suvaldyti savo gyvenimą ir išspręsti savo rūpesčius pats, ir kad jo meilė augintiniui niekur nedings.

Turbūt visi turintys šuniukus yra pastebėję, kad jie tarsi skaito mintis - žino, kada grįšim, žino, kada ruošiamės išeiti, žino, kada ketinam juos pasiimti kartu, kada ketinam ieškoti skaniuko. Ir taip, net jei jie žino savo šeimininko įpročius ir dienotvarkę, tačiau jie 100% "pataiko" ir tada, kai mes nesielgiam įprastai.

Galėjimas susikalbėti su savo gyvūnu ir jam perduoti savo mintis priklauso nuo to, kiek mes save ribojam savo GALIMYBIŲ suvokime. Jei uždėsim sau "ribą", kad tai neįmanoma, tai nelogiška ir tai pasakos, tai tikrai uždarys galimybę suprasti vieniems kitus ir neleis padėti mylimam gyvūnui arba padėsim netinkamai.

Jei tik žinotume, kad vaistai neišgydys gyvūnui širdies skausmo. Kad maisto pakeitimas nepanaikins gilaus liūdesio, todėl odos problemos nepranyks. Kad barimas ar pykimas ant gyvūno jam tik didina baimę mus prarasti, bet niekaip neišsprendžia tikrosios problemos...

Jei tai suprastume, išvengtume gyvūno fizinio skausmo ir kančios bei labai sutrumpintume jo kelią į sveikatą. Viskas yra labai paprasta, tik reikia prisiminti, kad esam galingos Sielos, kurios nėra kūnas. Mes tik turim kūną, kaip ir gyvūnai.

Jei žiūrėsim į gyvūną kaip į sau lygią energetinę būtybę, į Sielą, kuri atėjo su savo pamokom, paskirtimi, tikslais, tačiau yra tokia pat išmintinga, vertinga ir dieviška, atidarysim sau ir gyvūnui kelius vienam kitą suprasti ir padėti.

Mano vienas iš mėgstamiausių darbo su gyvūnais aspektų yra tai, kad su jais taip paprasta dirbti ir rezultatas pasimato iš karto. Jie visiškai atvirai priima pagalbą, jie noriai bendradarbiauja, jų mintys ir emocijos yra visiškai aiškios. Ir svarbiausia - jie neturi Ego, todėl gydyti juos labai lengva, kadangi meilės priėmimo jų mokyti nereikia - jie ją priima visa širdimi.

Jei nori pagalbos, patarimo ar tiesiog gydymo sesijos savo gyvūnui, parašyk.🤍🤍🤍
🐈🦮🐇

02/08/2026

APIE PAVYDĄ. Kiekvienas turi savo gausą. Jam nereikia norėti kito gausos ir laimės. Jam visiškai neverta pavydėti. Nes pavydas yra absurdiška emocija, kuri laiko žmogų "aš nieko neturiu" arba "aš turiu mažai" iliuzijoje.

Mes niekada nesam nieko skolingi kitiems, nes kiekvienas turim savo raktą ir savo duris į savo gausą. Ir tai nereiškia, kad kiekvienam "duota" skirtingai gausos. Kaip tik atvirkščiai - visi turim beribį gausos potencialą. Tik jei nesinaudojam savo "raktu" ir net neinam artyn gausos durų, jaučiamės tarsi gausa būtų kitų, bet ne mūsų.

Pavydą jaučiantis žmogus yra tiesiog žmogus, kuris pamiršo, kaip kurti. Kalbu apie nuolatinę kūrybą - žodžiais, jausmais, veiksmais. Gausa yra patiriama nuolat sąmoningai kuriant savo viduje - taip atsiranda palanki erdvė PRIĖMIMUI.

Tas, kuris pamiršo, kad jis yra kurianti esybė, matydamas kito gausą ar laimę, ima jausti pavydą, imdamas matyti tą turėtoją kaip savotišką "gausos šaltinį".

Taip vietoje to, kad nukreiptų savo dėmesį į tai, ką PATS GALI SUKURTI, tas žmogus ima innvestuoti į pyktį, apmaudą, pavydą, nevertumą ir kitus liūdnus jausmus, viduje tikėdamasis, kad tai pakeis jo situaciją. Tačiau pavydas tik sukuria (pritraukia) dar daugiau neturėjimo. Ir dar daugiau skausmo.

Pavydo emocija yra tiesiog absurdiška, nes ji nieko neduoda, išskyrus tai, kad pagilina trūkumą, nes į trūkumą nukreipia visą žmogaus energiją ir taip jo sukuria dar daugiau.

Jei vietoj pavydo žmogus rinktųsi prisiminti, kad jei kažką gali kitas, vadinasi gali ir jis, nes Visata yra absoliučiai mylinti ir gausi KIEKVIENAM, tada jis automatiškai atvertų kelią idėjoms, galimybėms ir asmeniniam potencialui.

Pavydas kyla iš to, kad žmogus nesupranta, jog jo neturėjimas to, ko trokšta, kyla iš NEGEBĖJIMO PRIIMTI. Jei gebėtume maksimaliai priimti, mums netruktų NIEKO. Bet priėmimas yra stipriai apribotas skausmingų patirčių, pasąmonėje tūnančių protėvių ir kolektyvinių įsitikinimų, kurie yra taip "apraizgę" priėmimo galimybes, kad su laiku įtikim, jog mums "nelemta" turėti, gauti ir patirti tikrą gausą.

Įdomiausia, kad žmogus, kuriam ko nors trūksta, visada sako "aš juk tikrai priimu", "aš noriu priimti". Taip, jis nori. Bet NEGALI, nes nežino, kur yra UŽDARĘS PRIĖMIMĄ. Visas "detektyvas" vyksta pasąmonėje, todėl sąmoningas protas tiesiog neapčiuopia, nemato trukdžio.

Trukdžiai pasimato dirbant su žmogaus energija ir įsitikinimais. Tam tobulai tinka teta sesijos, kai galima pamatyti, kas vyksta žmogaus pasąmonėje - ką ji jaučia, ko bijo, kas jai nesaugu, ir kas verčia žmogų bėgti nuo gausos viduje, net jei sąmoningai jis visa širdimi jos trokšta.

Teta sesijose "atkabinam" žmogų nuo visko, kas jam trukdo turėti tai, ko jis siekia. Ir ne tik atkabinam - nukreipiam jo energiją priėmimui tiesiausiu keliu, kuris yra ir lengviausias, labiausiai tausojantis, ir sveikiausias tiek jo kūnui, tiek sielai. Neturėjimas yra iliuzija. Trūkumas yra iliuzija. Neturim tik tuomet, kai viduje tikim neturėjimu...

Jei pavargai nesuprasti, KODĖL VIS DAR NETURI to, apie ką seniai svajoji, pasikalbėkim.
🍀🌿

Joyful Soul Healing

20/09/2026

12/09/2026

08/09/2026

05/09/2026

27/08/2026

27/08/2026

18/08/2026

06/08/2026

04/08/2026

02/08/2026

Address

Opening Hours

Telephone

Website

Alerts

Contact The Business

Shortcuts

Share

Category

Listing takedown request

Monday	09:00 - 17:00
Tuesday	09:00 - 17:00
Wednesday	09:00 - 17:00
Thursday	09:00 - 17:00
Friday	09:00 - 17:00