22/05/2026
Penktadienio laiškas apie tai, kodėl terapijos metu ištinka atkrytis.
Kartais, kai jau tikrai stumiamės į priekį, jau regis užčiuopiam esmę, atsiranda daugiau jėgų, šviesos ir džiaugsmo – BAM ir viskas ne tik kad stoja, bet atrodo net pablogėja. Gali pradėti pykinti, skaudėti galvą, atsirasti alerginė odos reakcija, pakilti temperatūra ir pan.
Išties nedžiuginantis rezutatas. Kodėl taip nutinka?
Tai nereiškia, kad terapija nebeveikia. Ir tai nereiškia, kad su tavimi kažkas blogai.
Mūsų psichikos tikslas nėra padaryti mus laimingais. Tikslas – išgyventi. Juk gyvenai šitaip jau 30 – 40 (…) – 80 metų ir išgyvenai. Vadinasi išgyvenimo sistema veikia puikiai! Vidinei apsaugos sistemai neįdomu, kad gyvenimas buvo nei šioks, nei toks. Pagrindinė užduotis – įvykdyta.
Bet koks pokytis neša savyje užkoduota pavojų. O ką gali žinoti kaip bus? Gal dar blogiau? O gal tai net kelia grėsmę išgyvenimui? Jokiais būdais negalima to leisti!
Ir tada kūnas imasi priemonių, kad tave sustabdytų nuo „nesaugaus pokyčio“.
Jei terapiniu keliu einame lėtai, su įsiklausymu ir atjauta – tokio nemalonaus atkryčio kartais pavyksta išvengti. Tuomet atrodo lyg „nieko nevyksta“, kol galiausiai pastebi, kad įvyko labai daug.
Bet jei atkrytis įvyksta – svarbu neišsigąsti. Išbūti. Išjausti. Išlaukti. Ir eiti tolyn. Jis baigsis. Nes tikrai mes visi verti gyventi ir kvėpuoti pilnais plaučiais, o ne tik išgyventi.
Nuotraukos:
