22/08/2025
Gyvenime vis kas nors keičiasi: gyvenamoji vieta, aplinkybės, partneris, draugai... Tačiau kai kurie dalykai tarsi nekinta – ir gerai, jei tai tavo stiprybės.
Mano atveju, mane vis lydėdavo frazė „Tu per jautriai reaguoji“. Ir aš įtikėjau tuo, priėmiau savo jautrumą kaip nevykusią nekintančią savo asmenybės dalį, susitapatinau su juo.
Iš dalies tai buvo patogu – nebereikia jokio kito paaiškinimo: tokia jau esu – jautri. Ir tuo viskas pasakyta. Kol ši pasikartojanti frazė ėmė kelti irzulį – ar tikrai reaguoju per jautriai? Kaip išmatuoti, kada yra SVEIKAI jautru, o kada jau PER jautru? Kokia ta jautrumo riba ir kokia riba mano su pasauliu? Ar tik nėra taip, kad leidžiu kitiems peržengti mano ribas..? Jie mina ant žaizdų ir pabrėždami mano jautrumą nusimeta atsakomybę dėl sukelto skausmo – čia aš per jautriai reaguoju, čia tik mano bėda... Ar tikrai?
Pradėjusi tyrinėti savo jautrumą, atradau apie save daug įdomių dalykų. Pažinau save iš naujo. Užsiauginau save – nuo mažumės. Nuo tų pirmųjų situacijų, kuomet buvo pažeistas mano saugumo poreikis, kuomet laiku nesulaukiau tinkamos pagalbos, nebuvo atliepti mano jausmai.
Išmokusi būti patogia, nematoma, neturinčia didelių poreikių ar „svarbios“ nuomonės, leidau sau patekti į tai išryškinančias situacijas. Buvau taip smarkiai susikoncentravusi į kitų gerovę, kad savo gyvenime nebepalikau vietos sau pačiai. Galiausiai atradau, kad po šitiekos metų vis dar slėpiausi – po tobulos žmonos, tobulos mamos kauke... Ir neleidau sau būti tikrai, būti savimi. Kad ir jautria!
Mokykloje ne šiaip sau gaudavau gerus pažymius – man sekėsi kurti įdomius tekstus, rašiau eiles. Augusi menininkų šeimoje, išsiugdžiau gebėjimą pastebėti grožį, įmatyti detales, pati nuolat piešdavau, buvau pasinėrusi į kūrybines veiklas. O ir natas gerai sugaudydavau, mėgau dainuoti, šokti – buvau jautri viskam! Spalvoms, raštams, muzikai, žodžiams, kvapams ir skoniams, prisilietimui… gyvenimui! Jautri žmogui – išmokau nuskaityti jį, žinoti, kaip arti galiu prisileisti, o kada jau atsitraukti, išlaikyti atstumą.
Mano jautrumas, pasirodo, yra mano galia, mano dovana. Ir tai ypatingai vertinu dabar, kai dirbu su žmonėmis, kurie ateina konsultuotis, spręsti savo gyvenimų, ieškoti atsakymų. Taip, kaip aš kadaise. Būdama jautri galiu geriau pajusti šalia esantį, suprasti jį ir intuityviai lydėti jo paties vidinių atradimų keliu.
Šiai savybei išgryninti reikėjo laiko ir pastangų. Bet dabar pripažinti, kad esu jautri, man nė kiek neskauda. Ir, tiesą sakant, nebeišgirstu to kaip priekaišto – nes jau suvokiu tikrąją savo jautrumo vertę. Ir savo vertę. Pagaliau save priimu – su visais jausmais ir poreikiais, kurių, pasirodo, visada turėjau, tik meistriškai nuneigiau.
Jei pavyko man, gali pavykti ir tau – tad kas tau kelia didžiausią susierzinimą? Ir ar norėtum atrasti, kokia tavoji super-galia, slypinti po juo?
Užčiuopus irzulio kilmės šaknelę, prisilietus prie skaudančios vietos, priėmus save su visais neišgyventais jausmais ir mintimis prasideda gijimas. Prasideda pokytis. Ir tada tai, kas kėlė stiprias emocijas, nebetenka svorio.
Gali pastebėti, kad situacijose, kuriose anksčiau sukildavo nepatogūs jausmai, nebelieka emocinės įkrovos. Gali būti stebėtojas, ramiai patiriantis akimirką be poreikio vidiniam konfliktui, vidinei kovai. Išmoksti reaguoti iš vidinės ramybės, ne iš trūkumo. Ir tai leidžia patirti visai kitos kokybės gyvenimą ❤️
Tavo pokytis gali prasidėti jau šį savaitgalį mūsų stovykloje: https://fb.me/e/3iwGhlKoN
Su palengvėjimu,
Gabrielė
