18/05/2026
Bazinė produkto kaina, kompensuojamų priemonių sąrašai ir priemokos – sveikatos sistemos klaidūs labirintai
VšĮ Inkocentras vadovė Jurga Misevičienė buvo iniciatorė ne vieno pokyčio, pakeitusio sergančiųjų šlapimo ir išmatų nelaikymu, gyvenimo kokybę. Šlapimo nelaikymas iš simptomo virto liga, viena šlapimą sugerianti priemonė per parą virto trimis valstybės kompensuojamomis priemonėmis. Atrodytų, tikrai nemažai nuveikta. Tačiau Inkocentro susirašinėjimas su valdžios institucijomis nesibaigia. Kas kelia nerimą nevyriausybinei organizacijai? Į ką norima atkreipti valdžios institucijų dėmesį? Pasakoja VšĮ Inkocentras vadovė Jurga Misevičienė.
Kaip vertinate dabartinę sergančiųjų šlapimo nelaikymu situaciją?
Ne vienerius metus dirbame su šlapimą nelaikančiais pacientais, jų artimaisiais, slaugytojais, medikais ir prisidedame prie ilgalaikės, tvarios kompensavimo sistemos formavimo. Labai teigiamai vertinu pastarųjų metų sprendimus kompensuojamųjų medicinos pagalbos priemonių srityje. Sistema išties veikia sklandžiai – šlapimo nelaikymas pripažįstamas susirgimu, pagal ligos kodą pacientui priklauso šlapimą ir/ar išmatas sugeriančios priemonės. Tačiau jau kelis dešimtmečius esant sveikatos sistemoje, stebint jos procesus, įžiūriu grėsmę, kad vieną dieną pacientams sumažės kokybiškų produktų pasirinkimas.
Kaip taip gali nutikti?
Į šį klausimą trumpai atsakyti nepavyks, nes reikia suvokti, kaip formuojami valstybės kompensuojamų medicinos pagalbos priemonių sąrašai ir pagal kokius principus pacientams vėliau atsiranda arba ne priemokos už įsigijamus pagal receptus įklotus, sauskelnes ar kitas slaugos priemones.
Pavyzdžiui, yra penki gamintojai, kurie nori, kad jų produktus valstybė kompensuotų pacientams. Kiekvienas gamintojas turi x kiekį gaminių ir jie visi turi savo kainą. Šlapimą sugeriančios priemonės yra suskirstytos pagal sugeriamumą. Paimkime, pavyzdžiui, mažiausių įklotų kategoriją, ten bus 5 gamintojai ir jie nurodo, kad jų produktas kainuoja 1 eurą arba 1.10, o kas nors turi produktą kainuojantį ir 1.30. Valstybė numato kompensaciją pagal patį pigiausią iš visų produktų. Vadinasi, žmogus atėjęs į vaistinę su kompensuojamų priemonių receptu nemokamai galės gauti tą patį pigiausią, jeigu norės produkto, kurio kaina 1.30, jam reikės tuos 30 centų primokėti.
2023-2025 metų Valstybinės ligonių kasos duomenys parodė, kad vos 4-6 proc. pacientų rinkosi produktus be priemokos. Kai kurių tų vadinamųjų bazinių produktų (pavyzdžiui, anatominių sauskelnių sugeriančių daugiau kaip 2500 ml) žmonės nesirinko visai. Tai nereiškia, kad nėra šių produktų poreikio, žmonėms reikia šių priemonių, bet jie kažkodėl nesirenka pačios pigiausios.
Kodėl, jūsų manymu, nesirenkami pigiausi produktai?
Reikėtų, aišku, atlikti išsamesnius pacientų pasirinkimų tyrimus. Galiu remtis pokalbiais su tais, kurie į mus kreipiasi, su artimaisiais slaugančiais savo šeimos narius ar slaugytojomis, kurioms skaitome paskaitas. Visi šie žmonės pabrėžia, kad kalbant apie šlapimo nelaikymą, niekas nenori neveiksmingai sugeriančių ar prastai kvapą užrakinančių priemonių. Ir nesvarbu, ar tai bus pagimdžiusi moteris ar vyras po prostatos operacijos ar moteris, kuri slaugo savo gulinčius lovoje tėvus. Visiems reikia kokybiškų slaugos priemonių, o baziniai produktai, matyt, neatitinka keliamų kokybės reikalavimų. Diplomatiškai pasakysiu, kad kartais pigios priemonės kokybiškos, o kartais ne.
Kur čia tos jūsų minėtos grėsmės?
Grėsmę matau tame, kad bet koks gamintojas, kurio dar nėra mūsų šalyje, gali vos pasirodęs rinkoje patekti į kompensuojamų produktų sąrašą ir iš karto su savo produktais įsitaisyti bazinės kainos pozicijoje jeigu pasiūlo pačią mažiausią kainą. Valstybė vaikydamasi sutaupymo ir pigumo su džiaugsmu tokius gamintojus priima. Jokio adaptacijos periodo, jokio pacientų patestavimo. Manyčiau, prieš leidžiant naujus produktus į kompensuojamų sąrašus, jiems vertėtų pabūti vaistinėse, kad pacientai juos surastų, išbandytų. O dabar gaunasi taip, kad spjaunama į kokybės kriterijų, į pacientų pasirinkimus, galų gale, į jų gyvenimo kokybę. Imkite va dar pigesnis atsirado, o jeigu norėsite to produkto, prie kurio pripratote, kuris nesukelia jums odos reakcijų, gerai sugeria šlapimą, užrakina kvapą, teks primokėti. Ir gali būti, kad primokėti kasmet teks vis daugiau, nes jeigu šiandien atėjo gamintojas ir sako „mano įklotas kainuoja 80 centų“, o valstybė ploja katučiais, nes kompensuoti reikės ne eurą kaip buvo pernai, tai kitais metais ateis koks „temu“ tipo gamintojas ir sakys „mano įklotas kainuos 70 centų“, jūsų priemoka eksponentiškai augs už jums įprastus produktus, tie neperkami bazinės kainos produktai gulės lentynose, o valstybė džiaugsis, kad pacientams išleido mažiau.
Suprantu tą norą optimaliau leisti pinigus, tačiau reikėtų blaiviai vertinti situaciją – matome geopolitinę situaciją pasaulyje, viskas brangsta, savo darbuotojų neišnaudojantys ir tvariai gaminantys gamintojai dabar negali mažinti kainos. Nes ateis diena, kai iš sąrašų iškris kokybiški gaminiai neatlaikę „temu“ tipo gamintojų. Ne apie taupymą turime kalbėti, o apie išlaikymą visko tame gerame lygyje, kuriame esame. Tačiau jeigu bus tokios tendencijos, viskas greitai gali subyrėti.
Kokie buvo Inkocentro pasiūlymai?
Mes siūlėme įvesti tokius principinius kriterijus:
• naujos prekės, norinčios varžytis dėl bazinės kainos, turi išbūti rinkoje 12 mėnesių;
• bazinė kaina skaičiuojama nuo pigiausio produkto, kuris per 12 mėnesių laikotarpį pasiekia ne mažesnį kaip 5 proc. perkamumo rodyklį;
• jeigu jis tokio perkamumo nepasiekia, gali likti kainyne, tačiau negali būti naudojamas bazinei kainai nustatyti.
Kokio atsakymo sulaukėte iš valdžios institucijų?
Mes sulaukėme atsakymo iš Sveikatos apsaugos ministerijos Farmacijos politikos departamento Vaistų kainodaros ir kompensavimo skyriaus. Jų manymu, mūsų pasiūlymų įgyvendinimui reikėtų papildomai 10 milijonų eurų Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų. PSDF biudžeto galimybės yra ribotos ir jie negali pritarti mūsų pasiūlymams, juolab jų įgyvendinti.
Iš kur tokia suma?
Aš irgi ilgai galvojau, iš kur ši pinigų suma ir išmąsčiau, kad tai yra suma, kurios valstybė neišleidžia kasmet, nes ateina koks gamintojas ir sumažina tą bazinę kainą. Tai čia tie 20 centukų nuo mūsų anksčiau aptarto įkloto. Tiek valstybė, dėka pigių prekių gamintojų greitai ir nevaržomai patenkančių į kompensavimo sistemą, sutaupo kasmet. Šitame verslo ir valstybės žaidime kartais laimi verslas, kartais valstybė, bet niekuomet pacientas. Tikėtina, kad tuos 10 milijonų pacientai primoka patys rinkdamiesi kokybiškas prekes. Valstybė taupo, neišleidžia, ką buvo pažadėjusi suteikti pacientams.
Absurdas dar gilėja, nes jeigu tas atėjęs pigus bazinis produktas po kurio laiko iš viso išeina iš rinkos, visos kompensuojamų prekių sąraše esančios tos grupės prekės vis tiek „lygiuojamos“ pagal to pigiausio, jau nesančio produkto kainą. Ši nuostata net įstatyme įtvirtinta. Ar tai logiška?
Čia matau pažadų netesėjimą pacientams, matau augančias pacientų išlaidas (kas gali prisimokėti), prastėjančią pacientų gyvenimo kokybę (kas negali primokėti už kokybiškesnius produktus ir priversti imti bazinės kainos prekes).
Mes kaip nevyriausybinio sektoriaus atstovai negalime tylėti matydami sveikatos sistemos veikimo logikos klaidas. Todėl ir rašome tuos raštus ir nors gauname nuginkluojančius atsakymus, tačiau nesustosime. Kol kas galime pasiguosti tik tuo, kad valdžios mūsų šalyje, ačiū demokratijai, keičiasi.
