Cukrinė Lapė

07/06/2026

Ne tik plonas ir lengvas, bet ir tikslus bei išmanus - naujas Sibionics GS3 sensorius. Veikia su AAPS! (per Juggluco). Pokyčiai sensorių rinkoje pradeda realiai džiuginti :)

P.s. Cukrinė Lapė NEATSTOVAUJA Sibionics ir nėra niekaip susijusi su jo gamintojais ar atstovais.

02/06/2026

Gliukozės detektyvai: ar ryto kava kelia gliukozę?

29/05/2026

Tikra tiesa!

Tik nutylima, kad kiaušinį reikia su visu lukštu laikyti švelniai suspaustą lūpomis visą dieną.

Kokių dar absurdiškų "patarimų" esate matę?

27/05/2026

Tikslumo varžybos - kas rodo "tiesą": sensoriai ar gliukomačiai?

Tiesą sakant, nei vieni, nei kiti. Šito supriešinimo apskritai neturėtų būti, nes tai du skirtingi prietaisai, matuoja skirtingose terpėse (gliukomačiai - kraujyje, sensoriai - tarpląsteliniame skystyje) ir turi skirtingas tikslumo įvertinimo metrikas.

Bet juk norisi palyginti :)

Taigi, kad nelygintume obuolių su apelsinais, pirmiausia suvienodinkime matavimo vienetus.

Pagal ISO standartą, gliukomatis turi atitikti tokius reikalavimus:
👉jei gliukozė yra žemesnė nei 5,6 mmol/l, 95 % rezultatų turėtų būti ±0,83 mmol/l;
👉jei gliukozė yra lygi ar aukštesnė nei 5,6 mmol/l, leistina paklaida yra ±15 %.

Ką tai reiškia praktiškai?

🦊Jeigu gliukomatis rodo 5 mmol/l, reali gliukozė yra tarp 4,2–5,8 mmol/l.
🦊Jei gliukomatis rodo 10 mmol/l, reali gliukozė yra tarp 8,5–11,5 mmol/l.

Dabar sensoriai. Jų tikslumas vertinamas pagal MARD (vidutinis absoliutus nuokrypis). Jį galima išversti į procentinę paklaidą, tačiau tai bus VIDUTINĖ paklaida. Pvz.: MARD 9 % nereiškia, kad kiekvienas sensoriaus rodmuo klys 9 %. Tai reiškia, kad vidutiniškai rodmenys skiriasi apie 9 %

🦊Jei sensorius turi MARD 9 %, ir rodo 5 mmol/l, reali gliukozė vidutiniškai yra tarp 4,55–5,45 mmol/l.
🦊Jei sensorius rodo 10 mmol/l, l/l, reali gliukozė vidutiniškai yra 9,1–10,9 mmol/l. Bet tai nėra pažadas, kad jis niekada nerodys 8,5 ar 11,5 mmol/l.

Todėl nereikia įsivaizduoti, kad gliukomatis yra absoliuti tiesa, o sensorius - būrimas iš kavos tirščių. Abu yra su paklaida.

Gliukomatis yra kaip nuotrauka. Sensorius - video filmas. Nuotrauka gali būti labai ryški, bet ji parodo tik vieną akimirką. Filmas gali turėti šiek tiek triukšmo, bet parodo siužetą: kada gliukozė kyla, kada krenta, kiek ilgai laikosi aukštai, ar būna naktinių kritimų, kaip veikia maistas, judėjimas, stresas ir miegas.

Todėl ir vertinti turėtume ne kuris tikslesnis, o ką man su tuo rodmeniu daryti? Ir čia jau gliukomatis kapituliuoja. Nes 5,5 mmol/l žmogui su diabetu gali būti "labai gerai", jei gliukozė stabili. Arba - "judam link virtuvės", jei gliukozė krenta. Arba "gal tuoj reikės insulino", jei gliukozė kyla.

25/05/2026

Gliukozės detektyvai: kodėl po intensyvaus bėgimo gali kilti cukrus, o po šalto dušo - kristi? (tik nepamirškime, kad Jūsų diabetas gali būti kitoks!)

24/05/2026

Sekmadienio vakarui - nostalgiškas rašinėlis apie gliukozės sensorius, beribį kūrybiškumą ir darbščiųjų rankų būrelį ✌️

(Tie, kas apie 2018-2019 metus pradėjo naudoti Dexcom G5 sensorius, visa tai tikrai prisimena)

2018 m. rudenį aš pirmą kartą nusipirkau Dexcom sensorių. Artimiausia šalis, kur Dexcom turėjo atstovybę, buvo Vokietija. Teko apsimesti vokiete. Jau veikė keli lietuvių parvežėjai, kurie duodavo tikrą adresą ir telefono numerį pasirinktoje ES šalyje, ir buvo galima juos nurodyti "kaip savo". Tai buvo naudinga el. parduotuvėse, kurios dėl kažkokių priežasčių nesiuntė prekių į Lietuvą, įskaitant ir Dexcom.

Tuo ir pasinaudojau. Taip pat reikėjo sudalyvauti online mokymuose. Aišku, vokiečių kalba.

Toliau teko pirkti taip vadinamą "startinį paketą" iš 12 sensorių (vienas oficialiai galiojo 7 dienas), siųstuvo (oficialiai galiojančio 90 d.) ir skaitytuvo (kurio niekam nereikėjo, nes jau buvo galima rodmenis matyti telefone).

Visa tai kainavo - DĖMESIO! - 1831,01 Eur. Trims mėnesiams...

Kai siunta atkeliavo, džiaugsmui nebuvo ribų. Iki tol naudojau kito gamintojo (vienintelio tuo metu Lietuvoje) sensorius ir jie manęs nežavėjo. Dexcom G5 žadėjo kitokią gyvenimo kokybę. Ir galimybę naudoti dirbtinės kasos sistemą AndroidAPS.

Ne veltui rašau "oficialiai galiojo". Paaiškėjo, kad sensorius galima naudoti antrą kartą. Ir trečią. Ir net ketvirtą, jei pleistras atlaiko. Po antros kadencijos jie dažnai imdavo rodyti netiksliai, bet kadangi buvo kalibruojami, kažkaip sukomės.

Siųstuvo baterijos po 90 d. irgi nesibaigdavo. Auksarankiai Xdrip+ programėlės kūrėjai greitai rado būdą "atsukti" siųstuvo laikrodį. Ir taip jis veikdavo tiek, kiek užtekdavo baterijų.

O kai baterijos išsikraudavo, jas KEISDAVOM. Aišku, Dexcom nenumatė tokios galimybės - siųstuvas buvo vientisas plastiko gabalas. Taigi, reikėdavo atsargiai nušlifuoti paviršių, atrasti 2 baterijas, jas iškrapštyti, stengiantis neišplėšti kontaktų, kurie būdavo privirinti taškiniu būdu. Tada įdėti naujas, prijungti kontaktus ir viską užpilti epoksidine derva.

DARBŠČIŲJŲ RANKŲ BŪRELIS 😂

Ebay net atsirado nebeveikiančių siųstuvų pardavėjai, vykdavo aukcionai. Kartais pavykdavo "nukauti" seną siųstuvą už 10 Eur, bet dažniausiai jie kainavo apie 50-70. Lyginant su naujo kaina (200 Eur) - pigiau, tik ne visada pavykdavo išsaugoti kontaktus baterijų išlupimo metu.

Tada atsirado G6. Dar geresnis, nekalibruojamas, veikė 10 d. (vėlgi - oficialiai 😊) ir, aišku, dar brangesnis. Jo siųstuvuose buvo naudojama kitokia baterija, viskas atrodė trapiau, kontaktai - dar smulkesni. Aišku, tai netrukdė toliau ugdyti smulkiąją motoriką ir baterijos buvo sėkmingai keičiamos. Skaidri epoksidinė derva leido net savotišką meninę raišką vystyti (žr. nuotrauką - šedevras su lapute).

Gamintojui šitas šešėlinis verslas labai nepatiko 😂. Ir nutiko taip, kad programiškai buvo apribota galimybė "atsukti laikrodį". Bateriją pakeisti galima, o vistiek neveikia. Kažkuriuo metu net buvo apėmusi lengva panika, negi vėl reikės tūkstančius mokėti.

NES NEBEATRODĖ ĮMANOMA GYVENTI BE SENSORIŲ.

Net buvo užgimęs projektas "Anubis", kurio vystytojai į senesnės versijos siųstuvus įdėdavo pakraunamą bateriją.

Galiausiai, matyt, Dexcom susiprato, kad kovoti su kūrybiškais "apėjimais" kainuoja daugiau, nei tiesiog nuleisti kainą. Taip atsirado biudžetinis Dexcom One, kuris oficialiai atėjo į Lietuvą ir daugelį kitų "nuskriaustų" šalių.

Po to sensoriai tapo kompensuojami žmonėms su 1 tipo diabetu.

Po to atsirado Dexcom One+, kuriame siųstuvas ir sensorius yra viename daikte.

Ir iš viso to liko tik prisiminimai.

Tiesa, dar Dremel (toks nuostabus šlifavimo įrankis), kurį gavau dovanų gimtadienio proga. Siųstuvams šlifuoti 😁

Tūkstantis aštuoni šimtai trisdešimt vienas euras ir 01 centas buvo ir tebėra milžiniška suma. Bet tai buvo investicija į gyvenimą, kuriame diabeto buvo gerokai mažiau.

P.s. jei turite istorinių "preparuotų siųstuvų" nuotraukų - pasidalinkit komentaruose. Aš beturiu tik tą vieną.

23/05/2026

Sensorių pasirinkimas Lietuvoje. Be reklamos, be išankstinių nuostatų, viskas, ką Jums reikia žinoti.

22/05/2026

𝐍𝐞𝐦𝐚𝐭𝐚𝐮 𝐢𝐫 𝐫𝐚𝐦𝐮

Kadaise turėjau mažiuką VW Golf. Gera buvo mašinytė, mylėta, prižiūrėta. Pirkta ne nauja, bet važiavo be priekaištų. Kol vieną dieną skydelyje pradėjo "atsirasti" lemputė. Unikalus reiškinys! Paaiškėjo, kad ta lemputė (geltona, įspėjamoji, apie praslydimo sistemos defektą, kaip foto) degė turbūt visą laiką. Bet kažkoks "auksarankis" ją užklijavo... Ir štai užklijavimas nusmuko, tiesa paaiškėjo.

Nuvažiavau į servisą, išgirdau sumą, reikalingą tai praslydimo sistemai sutaisyti (realiai net nežinojau, kas tai yra). Ir lemputė vėl buvo užklijuota, nes suma pasirodė neadekvati už dalyką, kurio niekada nepasigedau. Golfiukas nugyveno savo amžių su nematoma, bet egzistuojančia problema.

Kodėl pasakoju? Graži analogija nusipiešė su mūsų sveikata. Kaip dažnai vadovaujamės "nematau ir ramu"? Kurį laiką tai veikia. Pavyzdžiui, aš daug metų iki sensorių net gliukomačio neturėjau. "Jaučiau" cukrų ir gyvenau sau ramiai. Nes labai nekenčiau (iki šiol nekenčiu) pirštų badymo.

Bet anksčiau ar vėliau paaiškėja, kad nematymas nuo rimtų bėdų neapsaugo. Priešingai - leidžia joms bujoti. Diabeto komplikacijos taip ir atsiranda: tyliai ir nepastebimai.

Šiandien turime sensorius. Nebereikia badyti pirštų. Bet dalis žmonių su diabetu vistiek renkasi nematyti. Nes taip ramiau. Nereikia galvoti, o ką dabar su tais kalnais ir kalneliais daryti. FB yra pilnas komentarų “nieko nematuoju, valgau viską su saiku ir viskas man gerai”.

Neigiamos informacijos vengimas yra normali psichologinė reakcija. Tai nėra nesirūpinimas savimi ar apsileidimas. Ypač diabeto kontekste, kur neigiamos informacijos lavina užgriūna vos išgirdus diagnozę - va, nesirūpinsi, nupjaus tau kojas, apaksi ir pan. Arba užmigsi naktį ir neatsibusi. Arba šiaip trumpiau gyvensi. Kodėl? - o va todėl. Kažkaip vis dar niekur nedingsta ta baimės kultūra, nors šiuolaikinės technologijos (sensoriai, dirbtinės kasos sistemos) nuo daugelio diabeto baubų gali sėkmingai apsaugoti.

Bet tam, kad technologijos veiktų, jas reikia… naudoti. Ir čia vėl kiek nemalonių dalykų išlenda - kaip tas daiktas ant manęs atrodys, kaip aš prie jo priprasiu, ką darysiu, jei kas nors neveiks. Ir galiausiai - o kas, jei tas sensorius ims ir parodys, kaip prastai yra?

Juk gydytojai ir taip nepaglosto, kai žiūri į rodiklius. Jau ir taip sako, kad blogai rūpinuos, blogai valgau, nemoku skaičiuoti angliavandenių. Tai negi imsiu ir dabar dar kažkokį prievaizdą ant rankos prisiklijuosiu, kuris prikišamai įrodinės, kad taip ir yra?

„Tie sensoriai nesąmonė.“
„Čia tik pinigų melžimas.“
„Seniau žmonės be jų gyveno.“

Panašių komentarų pilni socialiniai tinklai. Už jų dažnai stovi nuovargis, nusivylimas, baimė ir “esu nepakankamai geras, kad ir kaip besistengčiau”.

Bičiuliai. Sensorius nėra pažymių knygelė. Tai ne asmeninis inkvizitorius ir ne bausmė už menkiausią klaidą. Sensorių nešiojimo tikslas nėra turėti idealią kreivę. Tikslas - suprasti savo organizmą, pamatyti tendencijas, priimti geresnius sprendimus, sumažinti chaosą. Ne perfekcionizmas, o aiškumas.

Vis dažniau gliukozės sensorius užsideda žmonės be diabeto. Kažkas iš smalsumo, kažkas vedinas noro suprasti, iš kur ta savijauta kaip telefono su 2% įkrova. Vis dažniau medikai perspėja, kad tai nebūtinai gerai. Yra net terminas gliukoreksija – kai žmogus tampa perdėtai apsėstas „tobulos kreivės“ (net be diabeto tos kreivės niekada nėra tiesės, jeigu ką!). Taip, jei žmogus kompulsyviai tikrina rodmenis, bijo kiekvieno (fiziologinio!) pakilimo,
vertina save pagal skaičius, jaučia kaltę po maisto - sensorius yra papildomas streso šaltinis, o ne pagalba.

Tačiau susipažinus su sensorių veikimu, suprantant, kaip interpretuoti jų rodomas kreives, vertinant bendrą vaizdą ir tendencijas, o ne atskirus skaičius - ramybės kaip tik atsiranda daugiau.

P.s ta automobilio praslydimo sistema, pasirodo, kontroliuoja kaip mašiniukas slysta posūkiuose. Rimtas dalykas, akivaizdu.

21/05/2026

Aš šįryt kartu su kitais likimo (t.y. diabeto) broliais ir sesėmis pakritikavau vieną fitness-influencerį, po ko jis susirinko savo video ir dingo. O gaila, tokia gera tema diskusijai buvo.

Video vaikinas teigė, kad "diabetikai" (taip jis vadina žmones su diabetu - etiketes klijuoti vis dar madinga, pasirodo) yra patys kalti, kad priauga svorio, nes esą žemą cukrų kelia visokiais "skanukais" ir taip patys sau formuoja atlygio sistemą: "hipoglikemija=proga pasmaližiauti". Paskui sekė kažkokie išvedžiojimai apie gliukozės miltelius, kurie esą tobuliausiai tinka hipoglikemijos metu.

Mieli bičiuliai BE DIABETO. Neįsižeiskite, bet Jūs neturite net tolimo supratimo, ką jaučia žmogus SU DIABETU (ypač 1 tipo, bet gali būti ir 2), kai jam krenta cukrus. Lygiai taip, kaip neišmanome, ką jaučia žmogus, dūstantis nuo reakcijos į riešutus, kuriems jis alergiškas, jei patys nesame alergiški.

Hipoglikemija nėra „užsimaniau saldainio“. Taip, vaikai kartais gali tuo papiktnaudžiauti - esu rašius apie liūdnesnius atvejus, kai sąmoningai perdozuojamas insulinas. Jie, beje, dažniausiai neturi tokių išreikštų hipoglikemijos jutimų, kaip suaugę, nemoka įvertinti grėsmės lygio ir apskritai yra tiesiog vaikai.

Mes kalbame apie žmogų, kurio smegenys staiga pradeda gauti per mažai kuro. Smegenys yra reiklios. Jos nesiunčia mandagaus prašymo: „Laura, gal būtų racionalu suvartoti tiksliai 15 gramų greitųjų angliavandenių ir ramiai palaukti 15 minučių.“

Ne. Jos spaudžia raudoną aliarmo mygtuką ir aktyvuoja avarinį režimą.

Sveika kasa šioj vietoj išskiria gliukagoną - jis aktyvina gliukozės išskyrimą iš kepenų ir viskas greitai susitvarko. Dėl to žmogus be diabeto gali tik šiek tiek pajusti žemą cukrų: gal galva truputį svaigsta, ar rankos padreba, gal norisi prisėsti. Dažniausiai žmogus be diabeto nejunta NIEKO.

Bet žmogui, kurio kasa insulino nebegamina (1 tipo diabetas arba 2 tipo būklė, kai jau reikia leidžiamo insulino), tokios gliukagono prabangos neturi. Tiesiog insulinas-gliukagonas yra lyg du porininkai, kurie nuolat veikia kartu. Ir jei vieno (insulino) nelieka - antrasis nebežino, kada jam veikti. Gliukoagonas dėl diabeto niekur nedingsta. Tačiau jis nebeatsiranda tada, kai reikia.

Vietoj jo į kraują metami streso hormonai - adrenalinas, noradrenalinas, kortizolis. Kūnas elgiasi taip, lyg pamatęs mešką virtuvėje. Arba pelę ant pagalvės. Arba šachedą už lango.

Tada prasideda visas gerumas: dreba rankos, pila šaltas prakaitas, širdis daužosi, lūpos nutirpsta, kūną užlieja nerimas, mintys pradeda byrėti kaip smėlis. Tie pojūčiai būna ir labai individualūs - gali pasidaryti silpna, pikta, graudu, baisu, neaišku, sunku kalbėti. Daugelį ištinka staigus ir nepaaiškinamas pykčio priepuolis - kenčia artimieji, kol to neatpažįsta ir neidentifikuoja.

Kaip manote, ar susitikę su meška arba su šachedu galvotumėte apie saldumynus? - tai va ir hipoglikemijos metu daugeliui spazmuoja skrandis bei pykina. Kokie dar gliukozės milteliai šioje vietoje? Esu mačiusi, kaip jais paspringstama. Niekada nesiūlykite žmogui, kuris yra fiziologinėje krizėje, JOKIŲ MILTELIŲ (nebent vandenyje ištirpintumėt).

Taip, hipoglikemijai gydyti puikiai tinka gliukozės tabletės, gliukozės gelis ar kiti gliukozės papildai. Bet realybėje žmogus gali būti automobilyje, parduotuvėje, darbe, paskaitoje, sporto salėje, su vaikais, naktį lovoje, panikos būsenoje, po fizinio krūvio, po insulino klaidos, po netikėtai suveikusio aktyvaus insulino, po streso, po ligos, po „viską dariau teisingai, bet diabetas kūrybingas“. Ir dar gali pykinti. Vien nuo gliukozės tablečių vaizdo.

Ir čia ateina asmeninė patirtis, kuri padiktuoja, kas tuo momentu geriausia. Bananai. Kondensuotas pienas. Želė saldainiai. Medus. Hematogenas. Datulės. Mano namuose galioja "bananų politika", kuri skelbia, kad visada - VISADA - turi būti 2 bananai, kurių niekas neliečia. Yra daugiau - valgykit. Liko du - jie yra mano. Kartais jie supūna :) ir jau būna atsiradę nauji. Bet tai yra taisyklė, kurią aš visų savo namiškių prašau BESĄLYGIŠKAI gerbti.

Dar vienas svarbus niuansas: cukrus pradeda kilti anksčiau, nei dingsta pojūčiai. Todėl kai žmogus hipoglikemijos metu "nusiaubia virtuvę", tai ne silpna valia ir ne "proga galų gale pasmaližiauti". Tai yra biologija, baimė, ankstesnės patirtys ir labai realus noras... neprarasti sąmonės. Nes ir taip būna.

Ir dar. Žmonės su diabetu nepriauga svorio todėl, kad „pasmaližiauja per hipo“. Antsvorį lemia daugybė veiksnių: insulino terapijos klaidos, hipoglikemijų dažnis, jų baimė, miego trūkumas, stresas, hormonai, fizinis aktyvumas, mitybos struktūra, kitos ligos, vaistai, genetika ir dar -niolika dalykų. Dauguma jų veikia nepriklausomai nuo diabeto.

P.s. tą gliukozės miltelių "štandglazą" parsinešiau iš vaistinės, kai joje likvidavo vaistų gamybą. Tas buvo 2014 m. Taip ir nepavyko suvartoti... :)

21/05/2026

Gliukozės sensoriai yra BLOGIS. Rimtai!

Jau neminint visų tų FB komentarų, kurie vienu balsu tai patvirtina. Brangu, netikslu, beprasmiška, nepatogu. Daugiau problemų, nei naudos!

Ir tai dar ne viskas.
Prisisekite saugos diržus – sensoriai atrieda, atidunda. Jie yra blogis, technologinis prakeiksmas ir inkvizicijos reinkarnacija viename. Štai kodėl:

• Jie sukelia psichologines problemas, nes be skrupulų parodo, kad "valgau viską ir esu sveikas" dažniausiai yra šventas melas. Jau nekalbant apie "aš beveik nieko nevalgau, tik svoris auga" ir "visas maistas tinka, svarbu su saiku".

• Jie dar ir beviltiškai sugadina legendą "košė pusryčiams yra idealus pasirinkimas" - juk tiek dešimtmečių tai buvo tiesa, kaip gali būti netiesa?

• Jie it kokie valstybės išdavikai išduoda, kad ne visi mes į tą patį maistą reaguojame vienodai. Koks įžūlumas, kaip dabar gyventi visiems "valgyk kaip aš" ekspertams?

• Jie staiga leidžia pamatyti, kad organizmas nėra motyvacinė citata iš Instagramo. Biochemijai nerūpi įsitikinimai. Bet juk šimtą tūkstančių sekėjų turintys influenceriai negali klysti - velniop tuos sensorius.

• Jie beatodairiškai naikina marketingo pastangas įtikinti, kad "be pridėtinio cukraus, čia tik medus/datulių pasta/agavų sirupas" yra vienareikšmiškai sveikiau.

• Jie drįsta parodyti, jog žmogus po 4 valandų miego ir streso fiziologiškai virsta bulve. Mes juk šiuolaikiniai žmonės - terminai, chroniškas nuovargis, išsimiegosiu per atostogas, greitas maistas ir latė su karameliniu sirupu yra mūsų identitetas. Joks sensorius neturi jo gadinti.

• Jie į kanalizaciją nuleidžia pusę youtube ekspertų su visom "laikykitės šios dietos ir po 2 sav. tilpsite į paauglystės džinsus" bei "diabetas išgydomas, tik medikai tai slepia" teorijomis.

• Jie begėdiškai parodo, kad "geras cukrus 2 val. po valgio" slepia svaigaus aukščio cukraus kalnus į tarpus. Nesureikšminkim, diabeto komplikacijos žiūri tik į valandas, ne į tarpus.

• Jie leidžia žmonėms su diabetu priimti sprendimus ne iš spėjimų, o iš duomenų. Tragiška, visais laikais užteko "aš jaučiu, koks mano cukrus".

Pripažinkime, tai yra kraupu. Ir tai dar ne viskas! Blogiausia dalis tik prasideda: panešioję sensorių, žmonės pradeda uždavinėti nepatogius klausimus.

Kodėl po „sveiko“ jogurto cukrus šauna į kosmosą?
Kodėl "duona be cukraus" vistiek kelia cukrų?
Kodėl "sveiki užkandžiai" taip nesveikai veikia?
Kodėl net 2 šaukštai košės gali būti iššūkis žmogui su 2 tipo diabetu?
O tai kodėl vaistai visko nesutvarko?
TAI KĄ DABAR APSKRITAI VALGYTI, NIEKO NEGALIMA???

Labai nepatogu. Daug paprasčiau tiesiog parašyti komentaruose: "nieko nematuok ir būsi sveikesnis".

Nes jei technologija parodo realybę – kalta tik technologija. Ne gyvenimo būdas. Ne mityba. Ne miegas. Ne litrą sirupo turinti „sveika“ kava.

O dar tie sensoriai sugeba atsiklijuoti, rodo nesąmones (ypač lyginant su gliukomačiu, kuris turi 20% paklaidą), pypsi, kai nereikia ir šiaip nervina.

Nesąmonė.

Žinote, kas dar kažkada buvo vadinama nesąmone? - Automobiliai. Internetas. Indaplovės. O dabar milijonai žmonių nebenori grįžti atgal.

Sensorius nėra „madingas lipdukas“. Tai įrankis. O įrankis tampa naudingas tada, kai supranti, ką su juo daryti. 😉

Kviečiu į seminarą visus, kas abejojate - reikia Jums sensoriaus, ar nereikia. Išeisite su aiškiu atsakymu!

Ir dar išsinešite praktinį 14 dienų gliukozės sensoriaus eksperimentą: kaip stebėti savo įprastą mitybą, kaip testuoti pusryčius, maisto eiliškumą, pasivaikščiojimą po valgio, vakarienės laiką, miegą ir stresą. Tai bus aiškus planas, kaip duomenis paversti ne nerimu, o veiksmų strategija.

Svarbiausia – išeisite ne su draudimų sąrašu, o su aiškesniu supratimu, kaip priimti sprendimus pagal savo kūno reakcijas. Nes gliukozės sensorius nėra kontrolės botagas. Tai įrankis, padedantis pamatyti daugiau, suprasti giliau ir veikti protingiau.

Seminaras "Gliukozės detektyvas: ką atskleidžia sensoriai?" - gegužės 28 d. 19 val. online. Bus įrašas! Kaina su 50% nuolaida tik iki sekmadienio vakaro.

https://cukrinelape.com/product/gliukozes-detektyvas-ka-atskleidzia-sensoriai/

P. s. nuotraukoje aš - 2024 m. testuoju, kaip sensorius išgyvena murkdynes pelkėse. Išgyvena. Akivaizdu - velnio išmislas 😂

Jei norite ne spėlioti, kas vyksta Jūsų organizme, o suprasti – šis seminaras skirtas Jums.