Teta klubas

Home
Lithuania
Vilnius
Teta klubas

Teta klubas - Ingos Heron įkurta transformacinių seminarų ir mentorystės erdvė.

ThetaHealing® mokymai, konsultacijos ir jos autorinė kryptis "Sąmonės architektūra" - gilesniam savęs pažinimui, sąmoningam virsmui ir autentiško kelio patyrimui. Teta klubo erdvė – tai sertifikuoti ThetaHealing® seminarai, kassavaitiniai susitikimai, visiems norintiems pažinti save, augti ir plėsti bei harmonizuoti savo realybę naudojantis unikalia ThetaHealing® metodika. Kiekvieno seminaro ir s

usitikimo metu turėsite galimybę į save pažvelgti giliau, susipažinti su savo daugiamatiškumu ir išmokti jį priimti, mylėti bei puoselėti. Šis klubas – jūsų asmeninių pokyčių erdvė, padėsianti jums augti ir išlipti nesėkmių, ligų liūno, suvokti savo neatskleistų gebėjimų, idėjų, svajonių potencialą ir padėsianti atrasti būdus jų realizavimui. Teta klubo moto – Gyvenk širdimi.

Šio klubo įkūrėja Inga Heron, sertifikuota ThetaHealing® instruktorė-mokytoja, profesionali ThetaHealing® koučerė – praktikė.

04/09/2026

Yra žmonių, su kuriais atsisveikindami jau kelerius metus sakome:
- Reikės kada nors susitikti.
- Būtinai!

Ir keisčiausia, kad dažniausiai tai sakome visai nuoširdžiai. Tą akimirką tikrai atrodo, kad būtų smagu ramiai išgerti kavos, pavakarieniauti, pasikalbėti ne prabėgomis. Tik niekas nepasako kada.

Po pusmečio netyčia vėl susitinkame: „Mes gi taip ir nesusitikom!“ - „Tikrai! Reikia būtinai.“ Ir vėl išsiskiriame labai patenkinti, kad šįkart jau tikrai reikės.

Man apskritai atrodo, kad „kada nors“ yra labai įdomi vieta mūsų kalendoriuje. Ten telpa žmonės, kuriuos norime pamatyti, vietos, į kurias norime nuvažiuoti, knygos, kurias norime perskaityti ir daugybė dalykų, kuriuos iš tikrųjų visai mielai padarytume. Tiesiog ne šiandien.

Gal čia ir yra visas skirtumas tarp „norėčiau“ ir „padarysiu“. Pirmajam visiškai pakanka gero ketinimo, o antrajam kažkuriuo momentu prireikia datos.

Nes „reikės kada nors susitikti“ gali sėkmingai gyventi metų metus, o „penktadienį septintą?“ jau turi visai kitų pasekmių.

„Kada nors“ turbūt yra pati talpiausia data mūsų kalendoriuje.

💕Inga Heron

Akimirka iš mano kelionių archyvo

02/09/2026

Noriu kažko. Nežinau ko.

Keistas sakinys, jeigu gerai pagalvoji. Jeigu nežinai ko, iš kur tada žinai, kad apskritai nori?

Bet kažkaip žinai.

Kartais tai visai buitiška. Atsidarai šaldytuvą, apžiūri jo turinį ir supranti, kad nieko iš to nenori. Po dešimties minučių atidarai dar kartą, nors per tą laiką šaldytuvas, deja, neatnaujino asortimento. Kartais eini per parduotuvę ir lauki, kol kas nors patiks, vartai kelionių puslapius neturėdama jokio konkretaus plano kur nors skristi arba tiesiog jauti, kad norėtųsi kažko kito, nors negalėtum pasakyti ko.

Ir mes paprastai labai greitai pradedame tam jausmui siūlyti pažįstamus atsakymus. Gal noriu atostogų? Naujo projekto? Naujos suknelės? Kur nors išeiti? Su kuo nors susitikti? O gal tiesiog pavargau?

Kartais pataikome. O kartais išbandome vieną atsakymą po kito ir tas neaiškus „kažko noriu“ niekur nedingsta.

Man įdomu, ar ne todėl, kad ieškome tarp dalykų, kuriuos jau pažįstame. Tarsi gyvenimas būtų restoranas, kuriame norą galima atpažinti tiesiog ilgiau paskaičius meniu. Bet juk kartais norime dalykų, kurių mūsų dabartiniame meniu dar apskritai nėra. Patirties, kurios neturėjome. Gyvenimo būdo, kurio dar neišbandėme. Žmogaus, kurio dar nepažįstame. Veiklos, apie kurią vakar nė nebūtume pagalvoję. O kartais net ne naujo dalyko, o visai kitokio jausmo savo pačių gyvenime.

Ir tada pasidaro visai logiška, kodėl taip sunku atsakyti į klausimą „ko nori?“. Kaip pavadinti tai, kam dar neturi pavadinimo?

Gal „noriu kažko, nežinau ko“ nėra tokia jau neaiški būsena. Joje jau yra viena labai svarbi žinia: kažkas tavyje pajudėjo anksčiau, negu protas spėjo sudaryti planą ir prisegti jam etiketę.

Mes nelabai mėgstame tą tarpą. Daug patogiau žinoti: noriu štai šito, padarysiu štai taip, pradėsiu pirmadienį. Bet gyvenimas ne visada toks paslaugus. Kartais pirmiausia atsiranda tik neaiškus pojūtis, kad dabartiniame paveiksle kažko trūksta, o tik gerokai vėliau supranti, kas tai buvo.

Gal kai kurie norai tiesiog atsiranda anksčiau už žodžius, kuriais galime juos pavadinti.

💕Inga Heron

Akimirka iš mano kelionių archyvo

31/08/2026

Man visada truputį juokinga, kiek daug reikšmės mes suteikiame kalendoriui.

Rugpjūčio 31-oji. Paskutinė vasaros diena.

Skamba taip, lyg vakare turėtų prasidėti oficiali vasaros uždarymo ceremonija. Saulė paskutinį kartą nusileistų vasaros režimu, paukščiai išsirikiuotų iškilmingam atsisveikinimui, o 23:59 kas nors mandagiai praneštų: „Viskas. Prašome atiduoti basutes.“

Bet gyvenimas mūsų dramaturgijos nelabai paiso.

Rytoj atsikelsime rugsėjo 1-ąją. Vaikai neš gėles į mokyklą, gatvėse vėl atsiras tas ypatingas rugsėjo pirmosios judėjimas, o medis už lango per naktį vis tiek nebus persirengęs rudeniui. Saulė nepatikrins datos. Ir jeigu bus šilta, bus šilta, nors kalendorius jau oficialiai paskelbė rudenį.

Gal tik mes patys nuo vaikystės taip gerai išmokome, kad rugsėjo pirmoji reiškia: prasideda kažkas naujo.

Nauji sąsiuviniai, naujas tvarkaraštis, nauja klasė, nauji planai. Net kai mokyklą jau seniai baigėme, rugsėjis kažkur giliai vis dar turi tą keistą „na, dabar tai jau prasideda“ jausmą.

Nors gyvenimas, tiesą sakant, retai laukia rugsėjo pirmosios.

Mes apskritai mėgstame jam pasiūlyti patogias datas. Nuo pirmadienio. Nuo rugsėjo. Po gimtadienio. Naujais metais. Kai baigsiu šitą projektą. Kai grįšiu iš kelionės.

Tarsi tarp vienos dienos ir kitos būtų mažos nematomos durys, pro kurias praėjus kažkas savaime pasikeičia.

Bet dažniausiai niekas nespragteli.

Rugsėjo pirmąją vis dar esame tie patys žmonės, kurie buvome rugpjūčio trisdešimt pirmąją. Su tais pačiais planais, neatsakytais laiškais, nebaigta knyga prie lovos ir tuo pačiu pažadu sau, kurį jau kelis kartus labai patogiai perkėlėme į kitą kalendoriaus langelį.

Ir vis dėlto man patinka tos mūsų datos.

Jos lyg maži ženklai kelyje. Ne todėl, kad vidurnaktį kažkas stebuklingai pasikeičia, o todėl, kad kartais visai gera turėti vietą, kurioje trumpam sustoji, apsidairai ir pagalvoji: gerai, o kur aš dabar?

Tik gyvenimas turi vieną žavų įprotį – ne visada laikytis mūsų kalendoriaus.

Vieni dalykai baigiasi rugpjūčio viduryje. Kiti prasideda visiškai nepatogų trečiadienį 14:37. O kai kurie didžiausi mūsų pokyčiai apskritai nepasivargina patikrinti, ar šiandien pirmadienis, rugsėjo pirmoji arba sausio pirmoji.

Kalendorius brėžia ribas. Gyvenimas dažniausiai per jas tiesiog pereina.

Taigi rytoj - rugsėjo pirmoji.

Mokslo metų pradžia. Rudens pradžia. Nauji sąsiuviniai, gėlės, kamščiai ir tas seniai pažįstamas jausmas, kad kažkas prasideda.

O šiandien dar rugpjūtis.
Ir basučių 23:59, manau, galime neatiduoti.

💕Inga Heron

Akimirka iš mano kelionių archyvo

28/08/2026

Yra vienas laiko matavimo vienetas, kurio trukmės man niekaip nepavyksta suprasti.

Penkios minutės.

Pagal laikrodį viskas lyg ir aišku - 300 sekundžių. Bet gyvenime šitas matavimo vienetas, panašu, veikia pagal visiškai kitus fizikos dėsnius.

„Būsiu po penkių minučių“ gali reikšti ir penkias, ir penkiolika, o kartais žmogus tuo metu dar tik ieško batų.

„Užsuksiu penkioms minutėms“ yra dar optimistiškesnis pareiškimas. Per tas penkias minutes spėjama išgerti kavos, aptarti atostogas, parodas, remontą, vieną bendrą pažįstamą ir jau stovint prie durų pradėti temą, kuriai akivaizdžiai reikėjo atskiro vakaro.

Yra ir pavojingoji kategorija - „dar penkias minutes pagulėsiu“. Čia laikas apskritai ima elgtis savavališkai. Užsimerki penkioms minutėms, atsimerki - kažkodėl praėjo keturiasdešimt.

Bet absoliutus fenomenas prasideda oro uoste.

Penkios minutės iki įlaipinimo vartų uždarymo trunka maždaug keturiolika sekundžių. Per jas žmogus sugeba bėgti greičiu, kurio iš savęs niekada nesitikėjo, mintyse atsisveikinti su lagaminu, persvarstyti savo gyvenimo sprendimus ir pasižadėti, kad kitą kartą į oro uostą tikrai atvyks anksčiau.

Tas „kitą kartą“, beje, irgi turi labai savitą laiko juostą.

Laikrodžiai sako, kad visos penkios minutės vienodos. Gyvenimas su tuo nesutinka.

Penkios minutės laukiant vėluojančio žmogaus yra ilgos. Gero pokalbio - beveik nepastebimos. Ryte lovoje – įtartinai trumpos. O penkios minutės iki kažko, ko labai lauki, kartais sugeba užtrukti visą amžinybę.

Matyt, žmogus laiką matuoja ne vien laikrodžiu.

Nors dėl vieno esu beveik tikra:
„Užsuksiu penkioms minutėms“ nėra laiko matavimo vienetas. Tai geri ketinimai.

💕Inga Heron

Akimirka iš mano kelionių archyvo

26/08/2026

– Aš nemėgstu austrių.
– Vadinasi, gerų nevalgei.

Man visada buvo įdomus šitas pokalbio žanras.

Pasakai žmogui, kad nemėgsti austrių, ir kažkodėl tai ne visada priimama kaip paprasta informacija apie tavo skonį. Kartais tai tampa problema, kurią reikia išspręsti.

– O Prancūzijoje bandei?
– Bandžiau.
– Bretanėje?
– Taip.
– Su citrina?
– Taip.
– O gal jos buvo ne visai šviežios?

Ir kažkuriuo metu pradedi suprasti, kad galimybės tiesiog nemėgti austrių šiame pokalbyje, panašu, nėra.

Su austrėmis dar nieko. Įdomiau, kad lygiai taip pat kartais deramės ir dėl daugybės kitų dalykų.

„Nemėgstu staigmenų.“ – Bet gerų staigmenų?
„Nemėgstu kalbėti telefonu.“ – Bet aš tik trumpam paskambinsiu.
„Nemėgstu didelių vakarėlių.“ – Bet šitas tau tikrai patiktų.

Žmogus ką tik papasakojo mums mažą faktą apie save. Nieko neprašė keisti, paaiškinti ar išspręsti. Tiesiog pasakė: štai ką mėgstu, o šito - ne. Bet mums kartais labai norisi prie jo atsakymo pridėti mažą išnašą: taip, bet gal tu dar nežinai, ką iš tikrųjų mėgsti.

Žinoma, žmonės keičiasi. Keičiasi ir skonis, ir nuomonės, ir dalykai, kuriuos kažkada buvome įsitikinę mėgstantys ar nemėgstantys. Gal po dešimties metų tas pats žmogus pats užsisakys lėkštę austrių ir nuoširdžiai stebėsis, kaip galėjo jų nemėgti.

Bet man patinka palikti žmogui teisę iki to prieiti pačiam.

Kartais klausytis reiškia nebandyti pataisyti atsakymo. Net jeigu esi visiškai tikras, kad jis tiesiog dar nevalgė tikrai gerų austrių.

💕Inga Heron

Akimirka iš mano kelionių archyvo

24/08/2026

Paryžiuje man visada nutinka vienas keistas dalykas.

Atvažiuoju su vienu lagaminu. Jame kelios suknelės, keli batai, kosmetinė, knyga ir, žinoma, bent vienas daiktas, kurį prieš kelionę įsidėjau su tvirtu įsitikinimu „šito tikrai prireiks“, o paskui parsivežu nė karto nepanaudotą.

Ryte atsikeliu, išsirenku, ką apsirengti, išeinu kavos, vaikštau po miestą, užsuku į parodą, vakare - vakarienė. Kitą dieną laukia kita gatvė, kitas staliukas kavinėje, gal visai neplanuotas posūkis kažkur pakeliui, nors mano pasirinkimų arsenalas vis dar tas pats vienas lagaminas.

Ir kažkodėl nieko netrūksta.

Dar įdomiau – beveik neprisimenu visko, kas liko namuose. Neatrodo, kad kažkur Vilniuje manęs laukia trisdešimt septintas daiktas, be kurio Paryžiuje gyventi darosi nepakeliama.

O tada grįžtu namo, atidarau spintą - ir labai greitai paaiškėja, kad, žinoma, reikia visko. 😀

Reikia tų batų, kurių Paryžiuje nė karto neprisiminiau. Reikia penktos panašios suknelės, nes ji vis dėlto visai kitokia. Ir tikrai dar negalima išmesti to, kas jau kelerius metus saugiai gyvena kategorijoje „gal kada prireiks“.

Jokios minimalistinės revoliucijos čia nesiūlau. Man patinka gražūs daiktai, paveikslai, knygos, skulptūros ir daugybė visiškai nebūtinų dalykų, kurie gyvenimą daro malonesnį. Namai juk nėra viešbučio kambarys, o gyvenimas – rankinio bagažo eksperimentas.

Tiesiog kelionėse gyvenimas kažkaip telpa į vieną lagaminą. Kelias savaites gali nė karto nepasigesti didžiosios dalies namuose likusių daiktų ir vis tiek jaustis, kad turi viską, ko reikia.

Gal kelionėse mums užtenka mažiau daiktų todėl, kad jose turime daugiau naujų istorijų.
Ir tada vienas lagaminas visai neatrodo mažai. 😀

💕Inga Heron

Akimirka iš mano kelionių archyvo

21/08/2026

Kiek kainuoja nemokamas patarimas? 😀

Yra viena sritis, kurioje žmonės stebėtinai greitai tampa ekspertais – svetimas gyvenimas.

Kartais užtenka trijų minučių pokalbio, kad žmogus jau puikiai žinotų, ką tau reikia daryti. Mesti darbą, keisti profesiją, išeiti iš santykių, persikraustyti, pradėti verslą. O gal kaip tik niekur neiti ir pagaliau „susitvarkyti gyvenimą“.

Viskas gana paprasta, kai pasekmės bus ne tavo. 😀

Patarėjas išgeria kavą, palieka ant stalo kelis ryžtingus sakinius ir grįžta į savo gyvenimą. O tu lieki su savuoju - tuo, kurio trijų minučių pokalbyje tiesiog neįmanoma sutalpinti.

Gal todėl man visada buvo įdomus skirtumas tarp patarimo ir pasiūlymo. Patarimas labai lengvai prasideda ten, kur atsiranda įsitikinimas: aš matau tavo situaciją ir žinau, ką tau reikėtų daryti. Tam net nebūtinas blogas ketinimas. Kartais nuoširdžiai norime padėti, kartais išgelbėti, o kartais, matyt, tiesiog labai malonu kelioms minutėms pasijusti žmogumi, kuriam svetimas gyvenimas atrodo visiškai aiškus.

Su pasiūlymu man visai kitaip. Kad galėčiau žmogui ką nors pasiūlyti, pirmiausia noriu jį išgirsti. Kartais tam reikia išklausyti ilgą istoriją, užduoti daug klausimų ir galiausiai vis tiek suprasti, kad žinau tik jos dalį. Tada jau galima pasakyti: „Žinai, aš čia matau dar vieną galimybę. Gal pažiūrėk ir iš čia.“

Man labai svarbus tas „gal“.

Jame nėra „daryk taip“ ar „aš tavo vietoje“. Jis nepretenduoja geriau už kitą žmogų žinoti jo gyvenimą, tik pasiūlo dar vieną tašką, iš kurio galima į jį pažvelgti.

Nes žmogui iš šalies kartais iš tiesų matyti tai, ko nematyti stovint pačiame savo gyvenimo viduryje. Tačiau jis vis tiek stovi iš šalies. Jis nežino visų kainų, kurias teks sumokėti, visų žmonių, kuriuos sprendimas palies, ir rytoj neatsibus tame gyvenime, kurį šiandien taip lengvai patarė pakeisti.

Todėl geras pasiūlymas man ne atima iš žmogaus jo paties matymą, o prideda dar vieną. Galutinį pasirinkimą palikdamas ten, kur jam ir vieta - pačiam žmogui.

Nes nemokamas patarimas iš tiesų gali nieko nekainuoti tam, kuris jį duoda.
Tik sąskaita, jeigu tokia ateis, kažkodėl visada adresuojama tam, kuris pagal jį gyveno.

💕Inga Heron

Akimirka iš mano kelionių archyvo

19/08/2026

Vaikystėje labai dažnai sakydavome: „Kai užaugsiu...“

Kai užaugsiu, keliausiu. Kai užaugsiu, turėsiu šunį. Išmoksiu jodinėti. Gyvensiu prie jūros. Parašysiu knygą. Išvažiuosiu ten, kur dabar net nežinau, kaip nuvažiuoti.

Tada „užaugsiu“ skambėjo beveik kaip konkreti data. Reikėjo tik sulaukti. Atrodė, kad vieną dieną pagaliau būsime pakankamai dideli ir tada prasidės tas gyvenimas, kuriame galėsime daryti visus tuos dalykus, kuriems vaikystėje dar buvome per maži.

Ir mes užaugome. Tik kažkur pakeliui „kai užaugsiu“ labai nepastebimai pavirto į „kada nors“. Kada nors nuvažiuosiu. Kada nors išmoksiu. Kada nors pradėsiu. Kada nors turėsiu daugiau laiko. Kada nors pagaliau padarysiu tai, apie ką galvoju jau ne pirmus metus.

Man įdomus pats šis kalbos pasikeitimas. Vaikystėje mus nuo norimo gyvenimo skyrė amžius, todėl buvo visiškai logiška laukti. O suaugę kartais ir toliau laukiame, nors niekas jau nebeturi paskelbti, kad pagaliau esame pakankamai dideli.

Žinoma, ne viskas, ko norėjome vaikystėje, turi išsipildyti. Kai kurių dalykų nebenorime, iš kitų tiesiog išaugome, o kai kurios svajonės šiandien sukeltų nebent šypseną. Ir tai turbūt viena gražiausių augimo dalių – turėti teisę pasikeisti.

Bet yra ir tokių norų, kurie niekur nedingo. Jie tiesiog pakeitė savo vietą sakinyje.

Kadaise sakėme: „Kai užaugsiu.“
Dabar sakome: „Kada nors.“

Ir kartais visai įdomu savęs paklausti ne kada tas „kada nors“ pagaliau ateis, o ar mes vis dar jo laukiame taip, lyg pirmiausia turėtume dar truputį užaugti.

💕Inga Heron

18/08/2026

Kartais žmogus puikiai žino, kad nori pokyčio, bet vis dar laukia „geresnio momento“ - kai bus daugiau laiko, kai gyvenimas nurims, kai atsiras daugiau aiškumo, kai pagaliau jausis pasiruošęs.

Ir tada praeina savaitė. Mėnuo. Kartais metai.

O viduje vis tiek lieka tas pats tylus jausmas: „Aš žinau, kad gali būti kitaip.“

Man atrodo, kad tikras pokytis labai dažnai prasideda ne tada, kai jau nebijome. Jis prasideda tada, kai nebenorime savo gyvenimo atidėlioti vien todėl, kad dar nesijaučiame „pakankamai pasiruošę“.

Kartais nereikia matyti viso kelio. Užtenka vieno mažo žingsnio, vieno sprendimo, vieno vidinio: „Gerai. Einu.“

Gal todėl man taip patinka seminarų erdvė. Ne dėl to, kad joje žmogus tampa kažkuo kitu. Priešingai – dažnai jis pradeda grįžti arčiau savęs, aiškiau pamatyti, kas iš tikrųjų yra jo, o kas buvo išmokta, perimta ar tiesiog labai ilgai nešiota.

Ir kartais tada ateina labai paprastas suvokimas: kai kurių senų istorijų nebūtina neštis toliau.

Jeigu pastaruoju metu ir tu jauti tą tylų vidinį kvietimą kažką pakeisti, gal verta jo nenustumti į dar vieną „kada nors“.

🤍 Visa informacija į mano vedamus ThetaHealing seminarus pradedantiesiems čia:
https://www.tetaklubas.lt/seminaras/bazinis-dnr/

O svarbiausia - kad ir ką pasirinksi, kartais verta savęs paklausti:

- Ar aš iš tiesų laukiu tinkamo momento, ar tiesiog vis dar nedrįstu pasirinkti savęs?

💕Inga Heron

17/08/2026

Žmogaus smegenys kartais primena keistą viešbutį, kuriame komplimentai gauna kambarį vienai nakčiai, o kritika apsigyvena ilgam.

Dešimt žmonių pasako, kad padarei puikiai. Vienas suraukia nosį.

Atspėkite, kuris iš jų vakare grįžta kartu su jumis namo.

Tie dešimt gražių žodžių kažkaip ramiai susikrauna lagaminus ir išvyksta, o vienas kreivas žvilgsnis įsitaiso patogiausiame fotelyje, užsisako vakarienę ir, panašu, visai neketina išsiregistruoti.

Keisčiausia, kad mes net galime suprasti, kas vyksta. Galime sau priminti, kad dešimčiai žmonių patiko, kad vieno žmogaus nuomonė tėra vieno žmogaus nuomonė, kad pasaulis dėl jos tikrai nesustojo suktis. Ir vis tiek kažkur fone tyliai sukasi klausimas: „O kas jam nepatiko?“

Turbūt kritika turi vieną didelį pranašumą prieš komplimentą – ji palieka nebaigtą istoriją. Komplimentas tarsi uždaro sakinį: buvo gerai. O kritika palieka klaustuką. Kodėl? Kas ne taip? Gal reikėjo kitaip? Ir mūsų protas, kuris labai nemėgsta neužbaigtų istorijų, mielai imasi tyrimo. Kartais net tokio, kurio niekas neprašė.

Man čia įdomiausia net ne tai, kodėl taip darome. Įdomiau, kiek daug gražių dalykų dėl to praeina beveik nepastebėti. Nuoširdų komplimentą priimame su „ačiū“ ir po minutės jau gyvename toliau, o vieną nemalonų sakinį galime nešiotis pusę dienos, kartais gerokai ilgiau.

Gal komplimentams tiesiog skiriame per mažai laiko.

Ne tam, kad jais patikėtume labiau nei kritika ar susikurtume apie save vien gražią istoriją. Tiesiog tam, kad geri žodžiai gautų bent panašias sąlygas mūsų galvoje kaip blogi.

Nes jeigu jau mūsų galvoje veikia tas keistas viešbutis, būtų visai neblogai kartais patikrinti, kam jame nuolat pratęsiame rezervaciją.

💕Inga Heron

Address

Šeimyniškių 19А
Vilnius
LT-09312

Website

https://www.tetaklubas.lt/

Alerts

Be the first to know and let us send you an email when Teta klubas posts news and promotions. Your email address will not be used for any other purpose, and you can unsubscribe at any time.

Contact The Business

Send a message to Teta klubas:

Want your business to be the top-listed Health & Beauty Business in Vilnius?